tamsą užuodus tirtės kaulai sužvėrėjusios
laiko skeveldros kai nuo odos atplyš
atmink kad per lietų basakojai
netenka spindėjimo jei bėga
naktį ir supas sūpynėse
kur neegzistuoja kvapas baimės
vienuma vien tik sutrupėjusiais
šešėliais išlenda ir gąsdina
žmones nes jie bijo vaiduoklių
tų kur sienomis lipa ir karias
kur pasikorę dainuoja dainas
ir pradeda kailius lupt šunims
nes kaukimu šie prišaukę nelaimę.