Tol  - gražūs, kol jauni,
kol skleidžias žiedlapiai,
kol spindi rytmečio rasoj suvilgyti jausmai.
Nudžius ir nubyrės, ir liks tik stimburas
su duriančiais spygliai, arba be jų.
Per slenkstį persiritę debesys - likimai
nubėgs kaip vandenys, ne lietvamzdžiais - upe.
Kažkas praeidamas netyčia pajuokaus: Štai - medis
be lapų, be šakų,
šaknų...
-
Tik medžio šerdimi ilgai vis švilpaus vėjas,
kol vieną dieną taps ugnim
ir šuniui...
-
Žmogui pasišildyt.