(Sūnui)

Neapsiprast, grandinės – mintys nepaleidžia.
Tu taip toli. Ten, kur Uolėtieji kalnai dangaus sargyboj stovi
Ir upė Bow su akmenimis imtynių žaidžia.
Jaučiu, širdis – bastūnė tavo pėdom paliktom viena klajoja.

O gal ten aš? Tiek kart jaunystėje svajojau skrist paukščiu,
Pajaust, kaip kvepia dūmai prie vigvamo,
Gėrėtis vandeniu, pavirtus jam įniršusiu kriokliu,
Ir savo rankomis suręst iš rąstų namą.

Užvertus knygą, vysdavo bevaisis minčių žiedas,
Pasaulis baigdavos  prie kito kaimo miško.
Pasauliai buvo du, tik aš svajojau vienas
Šiame, kur ašara prie Nemuno ištiško.

Dabar matau - pasaulis vienas, o aš suskilęs
Į dvi dalis, kurias vadina tuo pačiu vardu.
Kartais didžiuojuosi taip laisvę, žemės rutulį pažinęs,
Bet daug dažniau tylėdamas liūdžiu.

Tu taip toli, labai toli, sūnau, kitoj žemelės pusėj.
Prašau Dievulio laimės tau, tik tau, juk tau sunkiau,
Už rankos nepaimsiu, užuovėja nebūsiu,
Kada pakilęs vėjas lyg piktas vilkas nuo balto kalno siaus.