IX skyrius


Vos tik nusileidus į Drakonų urvus, jiems pasidarė labai karšta. Kažkur, toli, matėsi drakonų siluetai. Jie skraidė, drąskėsi, kovėsi, miegojo... Anu pirmą kartą gyvenime pamatė tiek daug drakonų vienoje vietoje. Jų buvo tiesiog tiršta, 'padarėliai' grūmėsi dėl vietos, o dar kai kurie nors sumanydavo pasigrumti, tai reikėdavo padaryti vietos - nori tu to ar ne... Drakonus supo gausybė didžiulių ugnikalnių, todėl ši vieta ir buvo taip pavadinta - Drakonų urvai - ugnikalniuose buvo pilna tunelių, skylių, tuneliukų ir pan...
- O jeigu kas nors mus užpuls? Kas tada? Juk Šyva čia negalės kautis - juk čia taip karšta!..
- Tu teisi... - nuliūdo Dranas, mat tikėjosi, kad gabūt kas nors užpuls juos ir tuomet jis galės vėl pamatyti nuostabiąją Šyvą... Bet, kai Anu pasakė, kad negalės, tai taip nukabino nosį... - Tai ką darysim, jei kas nors mus užpuls?
- Nežinau... Gal slėpsimės urvuose? Čia juk tokia prietema, tai mes blogai matysimės ir tada gal spėsim kur nors pasislėpti, kol mūsų ieškos?..
- Turbūt taip ir reikės daryti... Na, o dabar gal jau einam, nes laikas juk nestovi vietoj!..
Brolis ir sesė patraukė link ugnikalnių. Eidami jie šnekėjosi apie tai, kad gal jiems vis dėlto nepasiseks išlaisvinti tėvo... Ką darytų, jei pavyktų užmušti Asun... Eidami jie apsvarstė visus klausimus, kurie tik iškilo kuriam nors iš jų.
- Klausyk, o jei... - Anu nebaigė sakinio, nes prieš juos išdygo drakonas. Bet toks milžiniškas, kad toks turbūt tik vienas pasaulyje - toks, apie kurį buvo sekamos pasakos - toks, kuris vadovauja visiems kitiems drakonams. - Dranai... už... už... už tavęs kai kas... kai kas stovi... - išlemeno sesuo.
Vaikinas iš kart atsisuko. Tik išsprogino akis ir netekęs žado (kas jam dažnai atsitinka) sustingo vietoj.
- Dranai, atsimeni, ką mes tarėmės? Bėgam!!! - suklykė Anu ir davė į kojas.
- Tu Dranas, o ta bėganti merga yra Anu?
- T-t-taip... - šiaip ne taip išstenėjo Dranas. - O k-k-ką?
- Jei taip, tai man buvo liepta atgabenti jus pas Asun. Man labai gaila, kad jūs negalėsit išlaisvinti savo tėvo, bet, jei nepaklusiu valdovo įsakymui, visą mūsų gentį išžudys ir apie drakonus galėsit tiktai sekti pasakas... Labai atsiprašau...
- Mane gali imti, bet Anu neliesk! Ji niekuo dėta - tai aš sugalvojau, kad reikia išlaisvinti tėvą! - vaikinas drąsiai atkišo krūtinę į priekį. - Imk mane, bet ne ją.
- Atleisk, bet... Ei! Kur dingo Anu?!! - staiga paklausė didysis drakonas.
Anu buvo dingusi. Jos niekas nematė ir negirdėjo, nes ji pasislėpė viename iš urvų. Drakonas išsigandęs tiktai apsidairė, pagriebė Draną ir nuskriejo link pilies.
- Anu!!! - klykė vargšas brolelis. - Anu, gelbėk!!!
Bet mergina tik nusuko akis ir tarė sau:
- Palauk, aš tave išlaisvinsiu, bet ne dabar... Tik palauk...
Tyliai nusėlino prie vieno urvo ir tyliai nuėjo tolyn į skylės juodumą...


Kai ji išėjo į gryną orą, kuriame nebuvo tos įgrisusios drėgmės, buvo šviesu - buvo ką tik išaušęs rytas. Ji pasiražė, nusižiovavo... Atsigėrė vandens ir prabilo:
- Šyva, ledo deive, prašau, ateik!
Atsirado vėjas, į orą pakilo didžiulis uraganas, į visas šalis žaibavo ir aidėjo griaustinis... Po truputį Anu virto į ledo deivę Šyvą...
Deivė nusileido ant žemės.
- Ir vėl pagrobė mano mylimąjį? Achhh... - atsiduso ji.
Ir nubėgo link kalnų...
Pribėgusi neregėto dydžio pilį, sustojo. Pradėjo galvoti, kaip ji galėtų patekti į pilies vidų.
- Hmmm... Gal pro langą... O gal... Ne, bet galima... - niekaip neapsisprendė ji. - Na, gerai - eisiu pro pagrindinius vartus.
Taip nutarusi nubėgo prie vartų. Papūtė į grandines - jos suledėjo ir tuomet trenkė per jas - šios iš karto sutrupėjo... Ir su griausmu driokstelėjo nukritę vartai.
- Na, štai... Pirma kliūtis įveikta... Dabar reikės pašalinti kelis tuzinus beviltiškai besistnginčių kažką padaryti, kareivėlių... O tada... O kas tada? - susimąstė ji. - Ak! Tuomet juk reikės pareikalauti Asun, kad grąžintų Draną ir kartu jo tėvą... Aha...
Deivė 'nuspyruokliavo' į pilies kiemą, kuriame jau rinkosi kareiviai. Jie šūkaliojo, žvangino kardus, keikėsi, žodžiu, darė tai, ką visi kareiviai daro, kai galvoja ką daryti su įsibrovėliu, o Šyva tik šypsojosi - joks ginklas jos nesulaikys, joks ginklas nėra atsparus šalčiui...
- Vyručiai, kada gi jūs mane pulsit? Man jau atsibodo laukti!..
Vyrai atsisuko ir nustebę pasižiūrėjo į ją.
- Taip nori mirti? Na, gerai... - nusijuokė jie.
- Eilinės kvailų kareivių šnekos... - sumurmėjo po nosim deivė.
Kareiviai pradėjo pulti - vieni stovėjo gynybos poste, kiti bėgo tiesiai į Šyvą, o kiti į ją šaudė, bet visos strėlės, visi kardai ir ietys - visi atsimušė į kietą kaip akmuo kūną. Vyrai visaip bandė ją doroti - ir peilius mėtė, ir kardus smeigė, tiksliau, bandė smeigti, ir iš lankų šaudė... Net kumščiais bandė - bet bergždžiai... Niekas neveikė ledo deivės.
- Baigėt? - nusijuokė ji. - Dabar mano ėjimas!
Šyvai užteko tik menkai pūstėlėti, kad visi jau stovėtų sustingę. Ji spragtelėjo pirštu ir visas ledas suskilo į mažas daleles... Iš kareivių liko tik ledo kristalėliai... Deivė nuėjo toliau - link didelio bokšto, kuris toks vienišas stovėjo visoje pilyje.
- Asun tikriausiai bus savo susmirdusiame bokšte... - susiraukė deivė ir greitai užlėkė laiptais, kurie vedė į bokšto viršų.
Užlipusi jais, atsargiai atvėrė duris ir pamatė Draną.Jis gulėjo ant gulto. Šalia stovėjo senis, kurio drabužių baltumas patraukė Šyvos dėmesį.
- Laukiau tavęs, - tarė. - Žinojau, kad ateisi, nes čia juk įkalintas tavo draugužis ir jo tėvas... Ateik, prisėsk... - parodė į minkštą krėslą prie židinio, kuris buvo pačiame kambario kampe.
- Kas Dranui? Jis miega? - paklausė Šyva, apsimetusi, kad neišgirdo senio kvietimo.
Barzdyla tik nusijuokė senu, dūstančiu balsu.
- Ne, jis tikrai nemiega... Jis negyvas, negi neaišku?
Supykusi ledo deivė suklykė. Labai garsiai ir šaižiai.
Drakonai, harpijos, vienaragiai, Gylys, Varanas, tigrai ir kiti viso pasaulio mitiniai gyvūnai, padarai neliko abejingi šiam klyksmui - jie kaip mat atsiliepė ir pasileido bėgti link pilies, iš kurios sklido tas dieviškas klyksmas.
Šyva priklaupė iš to sielvarto, kuris gniaužė jos ledinę širdį. Ji verkė, pirmą kartą rimtai verkė... Ledo gabalėliai byrėjo ant medinių grindų...
- Tu pasigailėsi, kad šitaip padarei!.. - iškošė per dantis. - Klaupkis!
Bet senis stovėjo kaip stovėjęs. Tik viena detalė išdavė jo išgąstį - jis gniaužė lazdą, kurią laikė dešinėj rankoj.
Šyva varstė senį lediniu žvilgsniu, o jis stengėsi iš paskutiniųjų neišsiduoti, kad bijo.
Tylą pertraukė tigrų riaumojimas. Šyva pasuko galvą į langą ir nusijuokė, o seniui tik to ir reikėjo - tvirtai įsikibo į lazdą ir sviedė ugnies kamuolį, atsiradusį mago rankoje. Deivė, užklupta iš netyčių, parkrito ant žemės. O senis nulėkė laiptais žemyn, į kiemą.
Atsigavusi, ji pašoko ir taip pat nubėgo kieman. Ten išvydo mūšį, ne greičiau jau karą, kuriame kovėsi gamta su žmogumi - visi gyvūnai, atėję Šyvai į pagalbą ir magas Asun.
Deivei plyšo širdis, žiūrint į mirštančius pagalbininkus, todėl pritipeno prie senio ir trenkė ledo luitu jam į galvą, bet jo tas neveikė. Ji nustebo ir pamatė, kad gyvūnų smūgiai taip pat, kaip žirniai į sieną...
Šyva susimąstė - ką daryti, ką daryti, ką daryti?!! Ji suko ratus, vaikščiojo pirmyn ir atgal, bet nieko nesugalvojo... Kiekviena sekundė kainavo po gyvūną, kuris gailiai pasižiūrėdavo į ją ir krisdavo negyvas...
Tik štai, viena harpija netyčia aptaškė savo purvu Asun baltus kaip sniegas drabužius... Senis suriko.
- Na, taip! kaip aš anksčiau apie tai nepagalvojau?!? - piktai apsidžiaugė deivė. - Paklausykit gyvūnai, mano mielieji!.. Visi taškykit jį purvu!
Ir visi pradėjo drabstytis nešvarumais. Visi buvo purvini nuo galvos iki kojų - tarp jų buvo ir magas Asun... Jis klykė, vos ne moterišku balsu, iš skausmo, bet po kelių minučių užsibaigė...
Visi pergalingai šaukė, riaumojo, urzgė, alsavo ugnimi, žodžiu, kaip kas mokėjo, taip visi džiaugėsi sėkme. Tik vieni drakonai nedžiūgavo, nors kovoje su seniu jie reiškėsi labiausiai... Nes jie žinojo, kad tai dar ne viskas...
Šyva, sunerimusi priėjo prie didžiojo drakono ir paklausė:
- Kas atsitiko? Kodėl nesidžiaugi? Juk pagaliau tapai nepriklausomas nuo nieko!..
- Deive... Magas Asun buvo tik maža dalelė to, ką reikėjo įvykdyti... Dar juk liko Drano tėvas... O jis... - bet Šyva neleido jam užbaigti, nes nubėgo link kalėjimo grotų, kuris buvo įrengtas pilies kieme. Ji papūtė į spyną, ją sudaužė ir įbėgo į patalpą. Kampe kažkas švytėjo. 'Tai turbūt koks nors deglas', pagalvojo ji. Deivė prisiartino prie jo ir pamatė ne žmogų, o demoną, kuris tupėjo kampe ir švytėjo, kad būtų šilta.
Šyva suglumo. Iš kur tas padaras atsirado? Turbūt pagrobė, nes jį laiko kalėjime... Ji nusprendė, kad reikia padarą išlaisvinti ir palietė jį, bet iš karto atitraukė ranką, nes piršto galiukas pradėjo kapsėti ant įkaitusios iki raudonumo nugaros. Nulašėję lašeliai kaip mat išgaravo, o demonas atsibudo. Jis piktai atsisuko ir pražiojęs nasrus piktai sušnipštė. Jis atsistojo visu ūgiu. Padaras nebuvo labai didelis - vos vos aukštesnis už deivę. Jis pasilenkė, apuostė kojas, pilvą, rankas, veidą ir susiraukė. Šyva visiškai nesuprato, ką jis daro... Demonas pradėjo urgzti. Deivė tik suraukė antakius.
- Ką tu darai? - linksmai paklausė. - Ateik į lauką!
Ji ėjo link išėjimo, o demonas sekė paskui ją.
Kai Šyva išėjo į lauką, jis tiesiog pašėlo - pradėjo šnypšti, urgzti. O gyvūnai išsigandę traukėsi.
- Jį reikia užmušti, nedelsiant! - suurzgė drakonas. Ir nieko nelaukęs pustėlėjo ugnį į demoną. Padaras pradėjo artintis link gyvūnų.
- Nagi, sukaupk jėgas ir pulk jį! Asun jį pavertė į ugninį demoną. Paskubėk, nes po kažkiek laiko jis labai įkaista ir degna viską, kas pasitaiko po ranka!
Deivė susikaupė. Jos rankose pasirodė milžiniškas ledo luitas. Kai ji jį smogė, demonas spėjo tik atsisukti. Iš padaro liko tik pelenų krūva.
Deivė susmuko dėl neapsakomo nuovargio. Ant žemės kaptelėjo didelė drakono ašara.
- Ji daugiau nebeatsigaus... - sušnibždėjo...