Pagaliau atėjo kalendorinis pavasaris, nors Europoje vis dar vyko žiema. Net ir Frankfurte, į kurį Kastytis atskrido susitikti su Živile, buvo pajuodusio sniego, tik temperatūra  gerokai aukštesnė nei Hamburge. Kol surado reikiamą terminalą, jau buvo pasivėlinęs, tad pamatė Živilę su nauju dideliu lagaminu stovinčią prie išėjimo vartų ir besidairančią jo. Vienu tarpu žvilgsnis praslydo pro jį, bet nesustojo ir Kastytis nustebo, kad Živilė jo nepažino. Paskui prisiminė kiek pastangų  įdėjo išvaizdos pakeitimui ir nusijuokė supratęs, kaip pasiteisino triūsas. Savo poilgius plaukus prieš dvi dienas kirpykloje pavertė į dredus, prieš tai juos dar ir pašviesinęs. Po smakru paliko gražiai įformintą mažą barzdelę. Apsivilkęs buvo pūstą mėlyną kaproninę striukę su kapišonu, juodi džinsai ir mėlyni batai, viskas rodė jį esant stilingą ir kitokį, nei buvo iki šiol. Sau jis labai patiko, neabejojo, kad patiks ir Živilei, bent jau jai toks pasikeitimas bus netikėtas, ir jis neapsiriko.

Živilė stovėjo visa įsitempusi, nieko nesuprasdama vokiškai, ir troško tuo metu tik vieno, kad Kastytis kažkokiu būdu visai nepasirodytų. Bet tada išvydo idiotiškai besišypsantį panką, kuris artėjo link jos pasiremdamas lazdele, ir suprato, kad tai Kastytis. Nusivylimas buvo nenusakomas: šlykšti šukuosena ir vemti verčianti barzdelė, be to  akis badė mėlyni batai, jis atrodė kaip klounas. Todėl neiškentė ir iškart išrėžė:
Ką čia sumanei?
Kastytis pažiūrėjo į lazdelę ir tarė:
Čia dėl kojos. Protezo.
Kokio protezo, tu ką, Kastyti, aš apie tavo išvaizdą klausiu?
Tau nepatinka mano išvaizda?
O kas kojai? Kažką sakei apie protezą, - dabar ji šiek tiek išsigando.
O kaip tavo penis? – Kastytis jau beveik šaukė. Keli vokiečiai į juos atsisuko. – Tu jo dar nepametei? Noriu pamatyti.
Kasti, kas tau pasidarė? Tu niekada nebuvai agresyvus.
Taip, atleisk, nežinau, kas man pasidarė. Tu labai gerai atrodai. Tikrai. Per tą laiką neturėjau kitos merginos. (Kastytis sumelavo, prieš savaitę neiškentė ir nuėjo San Paule pas kekšę, kuri sėdėjo vitrinoje. Sumokėjo šimtą eurų ir buvo išdulkintas, bet pasitenkinimo nejautė, viskas baigėsi perdaug greitai, be to  graži bulgarė  nuolat dirsčiojo į protezą, o paskui užjaučiamai išprašė, ir jis matė, kad iškart po jo, kai tik vėl grįžo į vitriną, pas ją užėjo emocingai nusiteikęs italas.)

Ir tada priėjo pagyvenęs vokietis:
Entschuldigen Sie mich, kann ich Ihnen helfen?
Nein, kein Problem, danke, - atsakė Kastytis. Reikėjo kuo greičiau pasitraukti, nes vokiečiai nepakenčia ekscesų, todėl paėmė Živilės lagaminą, jis buvo lengvas, ir nuėjo link išėjimo. Živilė sekė iš paskos. Pusiaukelėje atsisuko, lagaminas ir lazdelė iškrito iš rankų, lazdelė dar pora kartų pašokinėjo ant grindinio, vokiečiai jau buvo belekią jos pakelti, bet Živilė įkrito į Kastyčio glėbį, ir vokiečiai sustingo pusiaukelėje, nedrįsdami trukdyti įsimylėjėliams bučiuotis. Kastytis mintyse jiems už tai padėkojo.



Prie generalinės prokuratūros pastato būriavosi grupelė protestuotojų ir degino žvakeles. Tikriausiai ne dėl manęs, pagalvojo Kastytis ir susigėdęs (jautėsi lyg būtų prasikaltęs tiems nepažįstamiems žmonėms) įsliūkino į vestibiulį. Budėtojas, patikrinęs šaukimą, nukreipė reikiama kryptimi.
Kastytis pasidžiaugė, kad atėjo punktualiai, ir ryžtingai pabeldė į duris.
Užeikite, - išgirdo ir įėjo vidun. Kabinetas buvo nedidelis, nuo vienintelio stalo pakilo jaunas vyrukas, aukštesnis ir sportiškesnis už Kastytį, labai trumpai kirptais tamsiais plaukais.
Kastytis, jei neklystu?
Taip.
Sėskis, galiu kreiptis tu? – vyrukas stengėsi būti betarpiškas, bet Kastytis tarėsi įžvelgęs jo elgesyje įtampą. Ką gi, turbūt lengvai su tavimi susitvarkysiu, pamanė sau, o garsiai atitarė:
Ir man bus galima tujinti?
Be abejo, mes gi bendraamžiai, tiesa, aš truputį vyresnis, pora metų.
O, jau viskas apie mane žinoma?
Taigi, - abu susėdo. – Beje, aš Nojus Oželis, - ir ištiesė per stalą ranką.
Malonu, - paspaudė ranką Kastytis ir pamanė: tu tikrai velniškai įsitempęs, vyruti. Ir ko gi?
Tada išgirdo klausimą:
Turbūt nustebai gavęs šaukimą į prokuratūrą?
Žinoma, labiau tikėjausi  kvietimo į Mettalica koncertą. Bet kur jau čia to sulauksi.
Taigi, - vėl pakartojo Oželis. Kastytis pamanė, jei dar kartą ištarsi „taigi“ užvošiu lazda per galvą. – Kas kojai?
Klausimas buvo natūralus, bet Kastyčiui nelauktas:
Nojau, juk galiu taip į tave kreiptis, pasakyk, kad prokuratūrai labiausiai šiuo metu rūpi mano koja ir aš prisijungsiu prie tų deginančių lauke žvakutes, nežinau, dėl ko jie jas degina, bet dabar pradedu manyti, kad neveltui.
Tiesą sakant, koja kaip tik ir bus vienas svarbiausių mūsų pokalbio subjektų, - nei kiek nesutrikęs atsakė Oželis, ir tada Kastytis pamanė, kad šis tipas gal ir nėra lengvai suvystomas, kaip pasirodė iš pradžių. Jau greičiau jis pats pasijuto spaudžiamas į kampą. Gerai, nusiramink, pamąstyk, ką jis gali išknisti apie koją, kam jam ta koja, kodėl sako, kad koja jam svarbiausia? Juk daugiausia, ką jie gali apie mane žinoti, tai tas pradingęs pimpalas, jei jau kalba eina apie Haitį, bet kol kas dar ir Haitis nebuvo paminėtas, todėl ir man nėra reikalo apie jį užsiminti:
Nikstelėjau žaisdamas futbolą.
Taip nieko nebus, Kastyti. Pabandykim iš naujo – kas kojai? – Nojus jau neatrodė  įsitempęs ir Kastytis pavėluotai suvokė nuo pat pradžių dėl jo apsirikęs.
Kurį laiką skaudėjo, bet dabar jau praėjo, - su kiekvienu žodžiu jautė kaip dingsta pasitikėjimas savimi. Po velnių, nusikeikė mintyse.
Gerai, pakalbėkim apie tavo vestuves, - Kastytis suprato, kad Nojus jį sumaniai medžioja. Man galas, pajuto kaip kūną užpildo panika, bet įtempęs valią atsakė visai žvaliai:
Vestuvės buvo kuklios, mes norėjom pinigus panaudoti povestuvinei kelionei.
Taigi, - trečią kartą pakartojo Oželis, bet Kastytis pamiršo pašventinti jį lazda. – Čia jau kur kas įdomiau. Ir kur nukeliavot?
Galima pagalvoti, kad nežinai.
Žinau, bet kalbėk tu, taip priimta pas mus.
Haitį, Haitį, prakeiktą Haitį, - kiek per garsiai esamam plotui pasakė Kastytis.
Taip, nelaiminga sala, - ramiai atsakė Nojus. -  Žinai, aš tik keliose Europos šalyse buvau, tame tarpe Latvijoje ir Lenkijoje, tad mano kelionių maršrutai nei tūkstančio kilometrų turbūt nesiekia, todėl pavydžiu tau. Iš dalies.
Suprantu, kurios dalies man nepavydi.
Kur tu buvai, kai prasidėjo žemės drebėjimas? – a, vadinasi, vis tik kalbėsim apie Haitį, nusiminė Kastytis ir karštligiškai ėmė kurti savo versiją. (Ir kodėl aš toks ramus buvau namie, juk viską galėjau susidėlioti iki čia ateidamas.)
Buvau hole, netoli restorano.
Ne restorane? – vadinasi, jam rūpi restoranas, karščiavosi Kastytis, ko gero ten yra kažkokių mano pėdsakų, bet pasiduoti taip iškart, nepabandžius išsisukti būtų kvaila, todėl meluoti reikia iki galo, nesvarbu:
Ne, aš tik ruošiausi eiti į restoraną, kai pajutau žemės drebėjimą.
Bet tave rado išsinuomotame kambaryje be kojos su dar vienu vaikinu, kuris buvo iškastruotas.
Atleisk, Nojau Oželi, ar Lietuvos prokuratūros reikalas, kur aš buvau kiekvieną minutę tolimajame Haityje? – gal vis tik restoranas ir viskas, kas ten vyko, jiem nežinoma sritis?, lengviau atsipūtė Kastytis.
Iš tiesų mes turime darbų ir Lietuvoje, bet Haičio teisėsauga per Jungtines Valstijas, nes su Haičiu mes neturime bendradarbiavimo susitarimų, persiuntė tyrimo medžiagą, kurioje figūruoja Lietuvos pilietis vardu Kastytis. Taigi.

Dabar būtų pats metas paaiškinti tam kietuoliui, kad nuolat kartojamas žodis ima varginti pašnekovą, ypač gerai būtų tą padaryti lazda, pagalvojo Kastytis, bet ir vėl apsiribojo tyla.
Keista nuotrauka, štai pažiūrėk, - ir ištiesė Kastyčiui išėmęs iš bylos. Joje  buvo pusnuogis baltasis be kojos ir nuogas juodukas be varpos.
Net nepastebėjau, kada jie fotografavo, - Kastytis vėl pasijuto laisviau.
Šio vaikino brolį nužudė baltasis, - toliau ramiai kalbėjo Nojus ir kažko ieškojo byloje.
Prakeikti rasistai, - atsainiai mestelėjo Kastytis. Nojus pakėlė į jį akis, rankoje turėjo kitą nuotrauką, pašnekovui atsukęs nugarinę jos dalį.
Brolis vardu Tojao, - Kastytis sudrebėjo, Nojus to nepraleido pro akis ir  paguldė nuotrauką ant stalo. Joje buvo negyvas Tojao. Kastytis skubiai nusisuko. – Tu jį pažįsti?
Ne, - išrėkė tas, negalėjo sustoti meluoti. Nojus tylėjo, tada pridūrė: - Ko tu iš manęs nori?

Nojus vis tiek tylėjo. Kastytis irgi nutilo, supratęs, kad galų gale kažkokiu būdu viskas yra žinoma ir šiaip jo be niekur nieko nebūtų išsikvietę. Pagaliau Nojus sujudėjo ir tyliai paklausė:
Kodėl tu jį nužudei?
Kastytis truktelėjo pečiais ir nieko neatsakė.



Kvailas klausimas, ką aš galėjau į jį atsakyti? Argi sugebėčiau tam kietam berniukui paaiškinti tai, kas dėjosi tada mano smegeninėje po dviejų ar trijų parų egzistavimo tarp gyvybės ir mirties, sukandžiotam žiurkių, praradusiam koją ir nesitikinčiam dar kada nors išvysti sau mielus žmones ar bent dangų virš galvos, prakeikusiam visą pasaulį ir savo niekam nereikalingą gimimą, ar būčiau radęs žodžius visa tai išreikšti, ir ar tie žodžiai pasiektų sąmonę bernelio, praktiškai dar nieko nemačiusio savo patogiame gyvenime (mokykla, universitetas, generalinė prokuratūra), todėl tylėjau.

Galvoje vėl perbėgo vaizdai, kupini siaubo ir nevilties – siūbuojančios ir griūvančios sienos, krentantys ir mirštantys kūnai, riksmas, dulkės, tamsa, po to spengianti tyla ir tik vieno gyvo žmogaus, Tojao, aimana greta, mūsų kartu išgyventos valandos, dalijantis marihuana ir brendžiu, kalbant kiekvienam savo kalba, tarpais angliškai apie savo skaudulius ir viltis, artimus žmones ir gimtąją žemę (bent aš apie tai kalbėjau, bet spėju, kad ir Tojao neturėjo daugiau apie ką kita pasakoti), kritinis momentas, kai reikėjo išsivaduoti iš kojos (ačiū Tojao), o paskui kažkokia nuožmi neapykanta žiurkėms, salai, savo likimui, nusinešusi vargšo Tojao gyvybę, kurios jau vis tiek nebuvo galima išgelbėti (o gal buvo, jei, tarkim, aš iškart išsikapstęs laukan kviesčiausi pagalbą?), - visa tai kirbėjo tuo metu mano galvoje, kai Nojus metodiškai ir tiksliai, man tylint (nes praktiškai vos ne pažodžiui nuspėjau šitą tekstą), dėstė bylos medžiagą:

gelbėtojai, radę griuvėsiuose Tojao ir kitus negyvus virtuvės darbuotojus, netikėtai aptiko dalį kojos.

Kuri turėjo priklausyti baltajam vyrui, bet to vyro niekur nebuvo galima rasti, todėl nusprendė, kad jo pasišalinimas be kojos atrodo keistai, tuo labiau, kad ir Tojao veidas buvo sukruvintas. Ir nutarė išsikviesti policiją.

Kuri, nuodugniai viską apžiūrėjusi, prisiminė, kad į jų rankas jau buvo papuolęs kažkoks baltasis be kojos, rastas irgi šiame viešbutyje, todėl įvykis darėsi vis įdomesnis ir pagrįstai susirūpinta atlikti ekspertizę Tojao mirties priežasčiai nustatyti.

Kuri parodė, kad tas ne šiaip sau pasimirė, o užduso pritrūkus deguoniui, deguonies tiekimą į jo plaučius sustabdė pirštai, užspaudę kvėpavimo takus, ir tie pirštų antspaudai stebuklingai sutapo su to bekojo ruso (ar kokia ten jo šalis sunkiu pavadinimu greta Rusijos?) pirštų antspaudais.

Kuriuos, garbė Jėzui, jie apdairiai susiprato paimti, o rusai, žinia, visi yra kagėbistai arba samdomi žudikai. Paskui dar paaiškėjo, kad Tojao yra vaikino su nupjauta varpa brolis (!).

prie Kurio prisiglaudęs ir aptiktas tasai samdomas žudikas, ir policijai jau neliko abejonių, kad susidūrė su gerai organizuota Kremliaus operacija nužudant ir išniekinant vienos Haičio šeimos sūnus (tik kuo Putinui galėjo užkliūti šie jaunuoliai?!). Ir nors vėliau atsirado kažkoks vaikėzas prisipažinęs, kad tai jis nupjovė savo tautiečiui varpą, nes ši buvo prievarta sulaikyta to ruso bendrininkės vaginoje, vis tiek viskas vietiniams pareigūnams pasirodė kaip gerai suplanuota teroro akcija.  

už Kurią Kastytis ir jo bendrininkė turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn.




Naktį prieš gegužės 18-ą, dieną kai turėjau išskristi į Haitį (tiksliau pirma į Frankfurtą, kur manęs su bilietais lauks Štilkė, perspėjęs, kad būtinai pasiimčiau vokišką pasą), visai nemiegojau. Nemiegojo ir Živilė. Visą naktį mes dulkinomės, laižėme, čiulpėme, kandžiojome ir draskėme vienas kitą, lyg būtume nujautę, kad daugiau niekada nepasimatysime, ir mėgindami atplėšti atminimui bent mažą dalelę mylimo kūno.

Amerikoje Živilei pasakė, kad šiuo metu, kai ji nėščia, pašalinti varpą operaciniu būdu būtų rizikinga vaisiui (o gal ji apskritai nenorės su ja skirtis?, viltingai pasidomėjo amerikiečiai), geriau palaukti, kol gims kūdikis (varpa jam nekliudys, priešingai – kūdikis turės su kuo žaisti ir už ko pasilaikyti rankutėmis ((o aš, savo ruožtu, susirūpinau, ar ne per anksti jis pamėgs čiulpti tą daiktą)), iki tol jie rekomendavo šlapimo pūslę  sujungti su išeinamąja anga, tai yra nuvesti visus kanalus ir tunelius ar dar kažką į užpakalį  (gimdys Cezario pjūvio pagalba per pilvą), su kuo ji, aišku, sutiko; amerikiečiai viską puikiai atliko, nes jos tėtušis garsus pramonininkas negailėjo rekonstrukcijai pinigų, todėl dabar ji turėjo tik vieną skylę, ir ji man tiko.

Jau lėktuve, skrendant į Vilnių aš norėjau pamatyti tą įstrigusią į mūsų santykius varpą, bet mes niekaip nepatekome kartu į tualetą, vis kažkas maišėsi, o ir tualete taip mažai vietos, kad vargu ar būčiau prisitaikęs ką nors pamatyti; galų gale ir namuose mums ilgai niekas neleido pabūti dviese - tai tėvai, tai dar kokie giminės, draugai, pažįstami, bendramoksliai, visiems viską pasakok, aiškink, išklausyk palinkėjimų ir taip toliau – tik naktį pagaliau likome dviese arba trise ir galėjome iš arčiau visi susipažinti.

Pirmiausia kas mane nemaloniai nustebino, kad Mario varpa sprendžiant iš to, kiek ten jos buvo išorėje, buvo gerokai storesnė nei mano, buvo skaudu tai pripažinti. O išorėje jos liko nemažiau dviejų centimetrų, matyt, tas Meniao baidėsi sužeisti Živilę, todėl nupjovė gerokai aukščiau skylės. Mintyse nusprendžiau, kad Živilė keistai atrodytų paplūdimyje su maudymosi kostiumėliu, bet nuogumoje viskas atrodė ne taip baisiai, tiesiog virš tamsaus krūmo kyšojo juoda uola. Ji buvo kieta. Turbūt iš susijaudinimo, nes kitais kartais, pastebėjau, būna ir ne tokia įsitempusi.

Paskui mes pabandėme mylėtis, man tai buvo neįprasta, jaučiausi lyg stebimas vaizdo kameros, kartais ranka netyčia užkliūdavo už uolos, tada išsigandęs atitraukdavau lyg nuo ugnies, bet ilgainiui apsipratau su Mario dalyvavimu, kartais net pasakydavau jam kokį juokelį, tipo „išnyk, nežiūrėk“, arba pasisveikindavau vyrišku rankos paspaudimu.

Vėliau perdavinėjau jam, Mariui, linkėjimus nuo mamos.
Ne, Mario varpai, nes kūnas gi ilsėjosi užkastas Haityje.
Bet vis tik, jo siela buvo perėjusi į varpą, aš jį jaučiau, vadinasi, jis buvo gyvas Živilėje.

Kartą per savaitę vaikščiojau į apklausas ir ten aiškėjo nauji bylos niuansai. Mama primygtinai reikalavo mirties bausmės jos sūnaus Tojao žudikui. Žudikas turi būti perduotas Haičio teismui, kuris paskirs jam mirties bausmę, ir taškas.

Toliau, sūnaus varpa privalo būti grąžinta pačiam Mariui arba teisėtiems paveldėtojams. Į Haitį.

Trečia, jeigu vaikas, kurį pagimdys Živilė, bus juodas, jis irgi turi grįžti į savo tėvynę. Į Haitį. Ten jo laukia močiutė. Živilė, jei panorėtų, galėtų tapti Mario žmona po mirties, ko pasėkoje bus pripažinta našle, o vaikas našlaičiu, ir tada rūpestingasis Haitis dosniai pasirūpins naujais savo piliečiais. Priešingu atveju Živilė bus apkaltinta ne tik palaikų išniekinimu, bet ir pasinaudojus Haičio piliečiu siekiant pastoti, ir nacionalinės vertybės, tai yra kūdikio, išvežimu iš šalies, o už visas šias veikas pagal Haičio baudžiamąjį kodeksą jai gresia įkalinimas iki gyvos galvos.

Tokius savo reikalavimus ir nuostatas ji perdavinėjo per Amerikos ambasadą, toji per prokurorą Nojų Oželį man. Taip mes su ja ir bendravome. Aš atvirkštine tvarka siunčiau jai atsiprašymo notas, apgailestavimus ir maldavimus pasigailėti, bet malonės nesulaukiau.

Nojus Oželis mane ramino, girdi, manęs nesušaudys, pasitelkus gerus advokatus, gal išvis pavyktų išsisukti nuo bausmės, bet jo balse nejaučiau tvirto įsitikinimo savo žodžių pagrįstumu, todėl ir pats netikėjau laimingu išsigelbėjimu, visgi kitos išeities kaip tik stoti prieš Haičio prisiekusiųjų teismą neturėjau (taip tvirtino ir Oželis), tad galų gale apsisprendžiau priimti likimą tokį, koks man yra skirtas, ir gegužės 18-ą išskridau.


Štilkė  jau laukė oro uoste ir iškart pagriebęs mano rankinę nubėgo į kitą terminalą, man mestelėjęs per petį, kad registracija į lėktuvą jau prasidėjo ir aš turiu paskubėti, o ne vaikštinėti kaip koks atsipūtęs turistas. Aš mėginau sakyti, kad iki skrydžio dar trys su puse valandos ir mano bagažas dar nepasirodė, bet jis tik mostelėjo ranka ir nubėgo. Aš pasileidau iš paskos, nesuprasdamas kas vyksta.

Prie registracijos pamačiau jį kuičiantis mano rankinėje, po to jis padavė pareigūnams mano ir savo pasus. Atsigręžęs į mane kažką aiškino, instruktavo, kaip aš turiu atsakinėti, jei mane ko nors klausinėtų muitininkai, ir nei akimirkos neleido žvalgytis į šalis, kartodamas:  du verstehst? -  Ja ja, atsakinėjau juokdamasis iš jo panikuojančio elgesio, ich verstehe. Was geht es?

Labai buvau pasiilgęs Rudolfo, be to niekada nemačiau jo tokio juokingo, todėl nutaikęs momentą stipriai apkabinau jį per pečius, registratorius pažiūrėjo į mus ir grąžino pasus. Štilkė nusitempė mane paskui save į lėktuvą.

Aš dar paklausiau jo, ar mums tikrai neprireiks bagažo, jis neigiamai papurtė galvą.
Lėktuve sėdome į rūkomąjį saloną, ir aš iškart užsirūkiau. Kalbėjomės apie šį bei tą, kol stiuardesės balsas, išgirdau, angliškai informavo, kad lėktuvas Naująją Zelandiją, atlikęs du privalomus nusileidimus kurui papildyti Ankaroje ir Delyje, pasieks po aštuoniolikos valandų. Nustėręs grįžtelėjau į Štilkę, kuris jau nerodė jokio susirūpinimo, o visas švytėjo, ir prisiminiau, kad prie registracijos ir einant į lėktuvą mačiau daug azijietiškų veidų bei indiškos aprangos elementų, ko visai nebuvo mums skrendant į Haitį su Živile; su džiaugsmu suvokiau, kad gudrus vokietis negali gyventi nesukčiaudamas.

Was machst du, herr Stilke?

Štilkė grąžino man rankinę, kurioje nebebuvo mobilaus telefono ir mano lietuviško paso.

Išmečiau oro uoste, daugiau tau jų neprireiks. Nuo šiol tu Oliveris, mano sūnus.

Lėktuvas įsibėgėjęs pakilo į dangų, keleiviai su palengvėjimu atsiduso, o vokietis  pasimėgaudamas ėmė dėstyti mūsų ateities viziją: Hamburge jis pardavė savo verslą ir nekilnojamą turtą, pinigus pervedė į Naująją Zelandiją, seniai apie ją svajojęs, tai nuostabi, puikaus klimato ir, be to, puikių investavimo galimybių šalis. Ten jis galvoja įrengti nedidelių burlaivių statyklą. Tai irgi sena svajonė. Ne, jam negaila skirtis su tėvyne, nedaug kas ten ir belikę iš draugų, o išbandyti save kitoje vietoje, netgi kitame pasaulio krašte – yra nemenkas iššūkis, ir iš susijaudinimo ir nekantrumo jam net kaista delnai, tu pastebi?
Tuo metu privažiavo vežimėlis su gėrimais ir Rudolfas paėmė du mažus degtinės buteliukus, taip pat skardinę sulčių ir liepė man visa tai išgerti, ką su malonumu ir padariau.
Štilkė dar kažką kalbėjo, bet aš juk buvau nemiegojęs visą naktį, todėl degtinė paslaugiai nugramzdino mane į nebūtį.



Kastyčiui išbėgus į laukiantį gatvėje taksi automobilį, Živilė tepajėgė užsirakinti duris, bet grįžti į miegamąjį antrame aukšte, o tuo labiau palįsti po dušu – jau neturėjo jėgų, todėl krito į sofą svetainėje ir iškart užmigo, prieš tai dar spėjusi nusistebėti: „Na ir Kastytis...“
Po pietų prabudo tik įkyriai skambant namų telefonui, bet pamačiusi ekranėlyje užrašą „Mama“, tuoj pat jį išjungė.
Prisivertė nueiti į vonią. Paleido vandenį ir atgulė. Vanduo palengva pildėsi ir sėmė kūną milimetras po milimetro, lyg mylimojo prisilietimas. Kai buvo jau beveik visa apsemta, pajuto spyrį pilve.
„Pagaliau, Mariau, - sušnabždėjo Živilė ir paglostė ranka pilvą (buvo įsitikinusi, kad gims berniukas, todėl ir vardą seniai jam buvo paskyrusi).


Prabudau išgirdęs kaip visada malonų ir ramų Nojaus Oželio balsą:
„Gerbiami keleiviai, noriu jus su pažindinti su lėktuvo įgula – kapitonas Mario ir jo brolis šturmanas Tojao“,  ir monitoriuje išvydau  besišypsančius pažįstamus juodus veidus. Jie visai nebuvo kerštingi ar pikta lemiantys, priešingai: Tojao kvatojo, rodė  man savo suknistą į viršų pakeltą nykštį, o Mario gudriai primerkęs akis sąmokslininkiškai dėbsojo, tarytum sakytų – juk tu nieko prieš, ar ne?
Ne, aš jau nebuvau prieš, aš jau seniai susitaikiau su jo buvimu, tad nevykusiai išsišiepiau.
Nojus Oželis kalbėjo toliau:
„Gerbiami keleiviai, labai atsiprašome už nepatogumus, bet lėktuvo įgula nusprendė šiek tiek pakeisti kursą ir pirma nuskristi į Haitį, ten turi palikti svarbų krovinį, o toliau skrisime numatytu maršrutu. Linkime gero poilsio“.
Monitoriuje pasirodė kurso kreivės pasikeitimas 90 laipsnių kampu ir lėktuvo simbolis judėjo link šiaurės ašigalio. Visi keleiviai nustebę aiktelėjo, o aš pagalvojau: „Koks skirtumas, man jau vis tiek“ ir vėl užmigau.



Išsimaudžiusi Živilė nuvažiavo pas mamą ir pranešė jai, kad yra nėščia.
Bet kaip gi taip, juk sakei, kad tau operavo gimdą? Mes tiek pinigų sumokėjome.
Operavo, o dabar aš nėščia. Ko nesidžiaugi?

Pas mamą neužsibuvo, nuvažiavo į prospektą, ten be tikslo praslampinėjo valandą, atsigėrė kavos, bandė telefonu prisišaukti kokią nors draugę, bet visos dirbo, negalėjo, tada surinko Oželio numerį:
Oželis klauso, - išgirdo ragelyje.
Kastytis šį rytą išskrido.
Živile, labas, kaip netikėta. Aš kaip tik apie jus galvojau. Gal norėtumėt išgerti kavos? Aš tuoj atvažiuosiu.


Grįžo vėlai vakare. Įsijungė žinias. Tarp kitų naujienų jai įsiminė tik viena: šį vakarą leisdamasis Delyje sudužo Lufthansa kompanijos lėktuvas, skridęs maršrutu Frankfurtas – Naujoji Zelandija. Visa įgula ir keleiviai žuvo.

Pagalvojo: gerai, kad ne lėktuvas į Haitį, ir netrukus užmigo.