skrydžiui per Atlantą atminti         


...ir tada pradėjau ropštis į viršų. Sveika koja turėjau remtis į Tojao pakaušį, kad užsikabaročiau ant metalinės spintos ir persiversčiau kitapus link išėjimo, atleisk, brolau, kitos tokios patogios pakopos neturiu, o tau dabar jau vis tiek. Aišku, buvo gaila Tojao (ar koks ten jo vardas, aš prastai kalbu angliškai, bet į mano klausimą what‘s your name?, jis atkakliai atsakinėjo Tojao, todėl, matyt, tai ir buvo jo vardas), neapsakomai gaila, aš pamilau jį kaip brolį per tą laiką praleistą kartu, mes išsišnekėjome apie viską (kiek sugebėjome vienas kitą suprasti), pavyzdžiui muziką: jis vardino man Haičio grupes (o gal tik reperius?), bet aš nei vienos nebuvau girdėjęs, aš - garsiausias Lietuvos kompanijas (69 danguje, G&G sindikatas, Kastaneda, Žas), tačiau jis nei vienos nebuvo klausęs (baisus atsilikimas!); be to, jis gražiai dainavo ir garantuotai būtų tapęs geru perkusistu (prakeiktas žemės drebėjimas), nes tobulai mušė ritmą šaukštais.
Dar man neapsakomai gaila buvo kojos, tiksliau dalies kojos, tos, kuri liko po spinta, svarbiausios dalies, kuria remdavausi į rasotą rytmečio žolę, kai išlįsdavau iš palapinės nusišlapinti mūsų turistinių iškylų metu, arba kutendavau Živilės tarpkojį  šaltą žiemos vakarą sėdėdamas ant kilimo prie židinio jos namuose ir stebėdamas ją kaukšinčią loptopo klaviatūrą. Ji apsimestinai susirūpinusi nustumdavo mano pėdą  sakydama, kad nespės baigti referato, bet galų gale pasiduodavo spaudimui ir mes raičiodavomės čia pat prie židinio nuogi, o referatas taip ir likdavo nepabaigtas.
Ką dabar aš darysiu be kojos? Ar galėsiu raičiotis su viena?
Nors, kita vertus, netekau tik nedidelės dalies, kokio ketvirčio ar net penktadalio, gerokai žemiau kelio, trūkstamą dalį man lengvai  pritaisys šiuolaikiniai ortopedai (na gal ir nevisai lengvai, bet  mokslas juk gerokai pažengęs į priekį!), gal labai ir nebus pastebimas mano luošumas, aišku, jei išmoksiu jį slėpti atitinkamai rengdamasis ir judėdamas, taigi gyvenimas dar nebaigtas, žmogau, juk man tik dvidešimt ketveri, daugiau optimizmo ir vilties, dabar svarbiausia kuo skubiau išsikrapštyti laukan.  
Tojao, žinoma, turėsiu būti amžinai dėkingas, jei išsigelbėsiu, - vargšas vaikas,  pats neturėdamas vilties išgyventi, jis sutiko nupjauti galą mano prispaustos kojos. Bet gal būtent dėl to, kad tikėjosi taip pat būsiąs išgelbėtas, jis ir atliko šią paslaugą, kas jį žino, jo anglų kalbos aš gerai nesupratau, o dabar jis ir nepasakys.
Iš tiesų norėjau, kad jis kalbėtų vokiškai, bet čia, Haityje, apskritai sunku susikalbėti ir angliškai, ką jau kalbėti apie vokiečių kalbą. Dabar žinau, kad net ir trumpam važiuoti į svetimą šalį, jei nesi tikras, jog susikalbėsi, yra blogas sumanymas, bet tada atrodė viskas labai paprasta - kam gi man ta kalba, kai Živilė puikiai lialiakino angliškai. Kur tu, Živile? Juk praėjo, mano skaičiavimais, trys paros, kodėl tu neieškojai manęs, ar tu gyva?

Palikau ją numeryje, kai sumaniau padaryti staigmeną ir viešbučio restorano virtuvėje pagaminti lietuviškų cepelinų. Tai buvo kvailas sumanymas, be to dar ir kalbos barjeras, neįsivaizduoju, kodėl man atrodė, kad galiu tai padaryti.  Virtuvėje sukiojosi kokie septyni juodukai,  buvo karšta ir labai triukšminga. Tojao (tada dar nežinojau jo vardo) tuo metu  buvo laisviausias arba vienintelis suprato, ko aš noriu (nors, regis, labai aiškiai suformulavau savo atvykimo tikslą: I want make zeppelins, prieš tai tradiciškai paklausęs ar nekalba kas vokiškai, deja, tradiciškai nesulaukiau teigiamo atsakymo), nes kitiems mano noras pasirodė arba keistas, arba jie nesuprato anglų kalbos ir tik gūžčiojo pečiais, tuo tarpu tas ištysęs paauglys iškart ėmė greitakalbe malti kažką, iš ko supratau tik vieną žodį dollars. Patvirtinęs  kupiūromis  savo ketinimą įsigyti potatoes, dar norėjau, kad jis jas nuskustų, bet kadangi nemokėjau angliškai to pasakyti, tai turėjau parodyti, ko noriu. Visi aplinkui žiūrėjo kaip aš skutu bulvę ir rodė mano pusėn iškeltą į viršų nykštį, tarp savęs kažką gyvai aptarinėdami. Tas pienburnis sutiko su užduotim, aišku, paėmęs už tai iš mano dolerių krūvelės dvidešimtinę. Tuomet pirmą kartą ir paklausiau kuo jis vardu.
Tojao, atsakė, aš nebuvau tikras, kad gerai supratau, todėl dar pasitikslinau: Tojao?
Yes, Tojao, patvirtino juodukas.
I am Kastytis, prisistačiau ir jis ėmė juoktis: Kašytis?
No, atsakiau, Kastytis.

No, atsakiau, Kas ty tis. Jis bandė tai pakartoti, jam visai neblogai pavyko, bet kažkodėl juokėsi.

Kiti taip pat juokėsi, savaip kartojo ir juokėsi. Nesupratau kas čia juokinga, Kastytis visai normalus vardas, nelyginti su Tojao, bet nusprendžiau nesivelti į bevaisį ginčą ir taip pat nusijuokiau. Jie vėl rodė savo suknistus nykščius. Padrąsintas tokio draugiškumo dar kartą pabandžiau paaiškinti ką ruošiuosi čia nuveikti:

I want make zeppelins.

Žodis cepelinai juos galutinai išjudino, jie rodė į mane pirštu klausdami, ar aš cepelinas?

No, sakiau jiems, I am not zeppelin, my name's Kastytis.

Bet tokio paaiškinimo jie jau nebeklausė, tik kvatojo rodydami į mane: cepelinas. Ką nors pakeisti buvo beviltiška, tad galų gale sutikau vadintis cepelinu (Oh, yes, OK), koks skirtumas, juk ne amžinai mes čia linksminsimės.
Ir tuo metu staiga pajutau po kojomis kažkokią lyg ir siūbtelėjusią bangą (iš kur ji?), kartu išvydau vieno nigerio veide siaubą, ir supratau, kad linksmybės baigėsi, gerai nebus, po to sujudėjo kolona, esanti per porą metrų nuo manęs, kitą akimirką ji jau lūžo pusiau, ir didžiulis plotas lubų krito ant stačiakampio stalo, prie kurio mes su Tojao skutome bulves, tiksliau skuto jis, o aš tik bandžiau bendrauti su jo gentainiais. Tojao tokiu būdu per vėlai pastebėjo kas vyksta ir nespėjo atšokti, masyvus stalas, apkraštuotas skarda, kartu su lubomis prispaudė nelaimėlį žemiau juosmens. Aš atšokau nuo stalo, bet iš nugaros pajutau kažką ant manęs virstant, tai buvo metalinė spinta, griuvusi kartu su siena, dar spėjau į ją atsisukti, tačiau apatinis stalčius, ištrūkęs iš savo vietos, pasigavo ir prispaudė mano dešinę koją, parkritau šalia Tojao, o spinta, atsimušusi į stalą, ačiū Dievui, uždengė mus nuo griūvančio pasaulio.
Koją pervėrė baisus skausmas, ėmiau rėkti, kartu girdėjau ir daugybę kitų klykiančių balsų; viskas aplink mane ir po manim judėjo, jaučiausi lyg būčiau laive; šalimais gulėjo vienas juodukas, kuriam galvą suknežino betono gabalas, ant jo ir toliau krito plytos, tad po kelių sekundžių jis išnyko, kiti dar kažkur bėgo, krito, kėlėsi ir vėl bėgo, bet įžiūrėti nieko nebuvo įmanoma, nes patalpą užtvindė dulkių debesis.
Dar vienas spintos stalčius galų gale pasigailėjo manęs ir slysdamas žemyn kaukštelėjo visa metaline savo jėga man į kaktą, ir aš netekau sąmonės.

... ir tada ji išgirdo balsus. Jie buvo neryškūs ir kažkur toli, bet visgi tai buvo pirmieji balsai taip arti per šį laiką, kai ji gulėjo laukdama mirties ir nesitikėdama išsigelbėjimo. Sukaupusi visas jėgas ji šaižiai sukliko, tai turėjo būti žodis help, bet išėjo tik viena ilga balsė eeeeeeeeeee. Ir tuoj pat vėl neteko sąmonės, bet šis klyksmas ją išgelbėjo. Ją išgirdo po sugriauto viešbučio griuvėsius šmirinėjantys paaugliai, tikėdamiesi rasti ką nors vertingo.
Kambarys buvo užrakintas, bet durys įstatytos taip, kad atsidarytų į vidų, tad berniukai, jų buvo trys, jas išspardė. Viduje kelią pirmiausiai pastojo pasvirusi spinta, iš kurios iškritę mėtėsi rūbai, įvairios smulkmenos ir lagaminai, teko per visa tai perlipti, toliau - apvirtusios kėdės, staliukai, spintelės, lempos ir televizorius, daug stiklo šukių ir plytų-tinko junginių.
Žmonių nebuvo, todėl vienas berniukas pasuko į vonią, kiti du į miegamąjį. Jame pamatė lovą, ant kurios iš viršutinio aukšto buvo įkritusi kita lova ir stovėjo kone statmenai viršutine dalimi atsirėmusi į sieną; ansamblį papildė lubų liekanos ir baldų nuolaužos, čiužiniai, patalynė ir drabužiai, viską dengė storas tinko sluoksnis ir pagalvių plunksnos.
- Oho, - švilptelėjo vienas berniukas. Kitoj lovos pusėj ant grindų gulėjo žmogus, matėsi jo kojos. Antrasis apėjo lovą ir pasakė pirmąjam:
- Negyvas.
Įslinko ir trečiasis iš vonios:
- Ten nieko nėra.
- Ji čia, - tarė pirmasis palinkęs prie lovos galvūgalio. Priėję draugai pamatė moters galvą, šalia prigludusi buvo vyro galva, visa kita užversta nuolaužomis ir skudurais.
- Ji balta, - konstatavo trečiasis.
- Pirma gal apieškokim jų daiktus? - pasiūlė antrasis.
- Jie gali būti gyvi, - paprieštaravo pirmasis, - pamėginkim išlaisvinti.
Visi kartu ėmė darbuotis. Moteris atgavo sąmonę:
- Oh, thanks...
- Amerikietė, - nusprendė antrasis, - tu su ja gal susikalbėsi? - paklausė pirmojo.
- Moku šiek tiek, - atsakė tas.
- Žiūrėk, jie darė seksą, - susigėdo trečiasis. Iš tikrųjų - netrukus pasimatė, nuogas juodaodis vyras, gulintis ant moters nugaros, per pusiaują prispaustas iš viršaus nukritusios lovos. – Jis tikrai negyvas.

Mario (toks vardas buvo ant viešbučio patarnautojo ženklelio) jai iškart nepatiko: įžūlus nurenginėjantis žvilgsnis, savimi pasitikinti laikysena, jokio nuolankumo ir paslaugumo, priešingai - visa bylojo, kad jis daro neįkainojamą paslaugą tempdamas jų lagaminus į numerį.
O dar akibrokštas su arbatpinigiais: kai Kastytis atkišo banknotą, tas savimyla galva linktelėjo Živilės pusėn, duodamas suprasti, kad priims iš jos rankų, ir tik ką iškeptas jos gyvenimo palydovas (kol mirtis išskirs) pasidavė to juoduko valiai - kvailai šypsodamasis pakvietė Živilę perduoti suglamžytą vieno dolerio banknotą ir nei kiek neprotestuodamas stebėjo, kaip Mario, priimdamas dolerį, lyg netyčia palietė jos pirštus ir nežymiai juos spustelėjo. Veidu nuslydo pergalinga šypsena, o Živilė jautėsi lyg nusipirkusi nereikalingą daiktą, kurio grąžinimas taisyklėse nėra numatytas.
Nusikratyti to pirkinio ji negalėjo visą dieną ir ypač pirmąją povestuvinę naktį, kažkas trečias buvo kartu su jaunavedžiais. Ta šlykšti šypsena, ji tarsi kabojo virš plačios dvigulės lovos.
Matė ją ir kitą rytą hole, kai su Kastyčiu nusileido pusryčiauti į viešbučio restoraną. Šypsena buvo įsakmi, reikalaujanti, ir Živilė nevalingai jai atsakė. Neapkentė savęs už tai, valgis strigo, vėlėsi burnoje, kol galiausiai ji atstūmė lėkštę. Kastytis prisispyręs klausinėjo kodėl ji nevalgo, blogai jaučiasi, jai neskanu? Ką gi, pietums parūpins lietuviškų cepelinų. Jis buvo toks juokingas, naivus ir nesupratingas, kad Živilė nusišypsojo ir priėmė jo iššūkį.