šukuoja mėnuo jos plaukus
vėjas paleidžia
kviesdamas skrieti virš kalno
kuriame jos kambarys
ir stalviršis lyg besileidžianti saulė
žirklėmis kerpa spindulius
krinta plaukai
slysta nuo rankos
nuo kalno akmenys
žvilgsniai veriantys
adatos siūlą
lyg balerinos stiebesį
ji atsisuka
iškrenta žirklės
per žaibo dryksnį
nueina kvatodama
nieko nelieka
tikrai sudėtingo
nieko
nes nieko nebuvo