Jurginai raudoni žydi prie lango. Aš stoviu pirkioj ir stebiu dangų, kursai nuo jurginų raudonumo irgi tokią pat spalvą įgavo- akys manęs tikrai neapgavo. Dangus tikrai raudonas, tarsi tūkstančiai jurginų būtų tenai pražydę, taip pagerbdami senolę, kuri tą vasarą mirė. Ji labai mylėjo šias gėles,, kai ruduo ateidavo, laistydavo jas savo rūpesčiu, dėmesiu, ji ir mane tuos keletą mėnesių mėgino jais sužavėti, net ateitį iš rausvų žiedų galėjo spėti. Man buvo gera klausytis jos balso tylaus, gera buvo jausti šalia savęs kažką nuostabaus.  Kai vasarą tą karštą ji iškeliavo, jurginai dar nežydėjo, ir štai dabar, ankstyvą rudenį, kai kelia savo galvutes, labai nustemba, kad nemato senolės šalia savęs. Aš prieinu prie jų vienas, tačiau negaliu sulaikyti graudulio sieloj...
Jurginėliai mieli, nebėra senolės, šildžiusios jus rankomis savomis, betgi matot- danguje jūsų draugai pražydo, jai pagarbą paskutinę atiduodami.Prisidėkit tad prie jų ir neliūdėkit, senolė jus mato iš viršaus, globoti jūsų jinai niekad nepaliaus...