įšaldysiu tave it piktą sapną
kas naktį
trečią valandą
kol grįšiu
į virpančią tikrovę
lovą baltą
kol rasai krentant
rytmečiu pragysiu

išdildysiu tave it baltą mėnesį
kiekvieną pilnatį
žaibų plaukais
išlysiu
beveik nuoga
beveik neatsikėlusi
tikėjimu
ir prakaitu pradvisus

bet atsiminsiu nuolat atsiminsiu
baltus pečius
nakties
nenubučiuotus
ir pasiliksiu
naktimis klausytis
kaip tirpsta laikas
tau neatiduotas

kalbėti lūpas tavimi sutepus gėda
bet sėda valandos
it tingios
musės
ir prakaitu
juodoj tamsoj nurieda
per nugarą
atvėsęs \"Tėve mūsų\"