Nežinau
Ar gali kitas pažinti mano pasaulį, jei aš pats esu toks netikras ir pasiklydęs
smilčių kalnelyje, juk ką regiu – nėra apgaulė, aš - tarsi skausminga eglės dalia į kopą įbridus.
Vien vėjas, atklydęs iš jūros, sūrus ir aikštingas, tarsi laisvę pažinęs bangos ir smiltelės niekybėj,
aplaižo žaizdotą, beskausmį jos kūną niekingą glamone šiurkščia, kaip ir laisvė tų tolių beribių.
Dangus – aukštai. Jūra, už kopos nurimus, šiurena. Įklimpo ji amžiams smiltelių lakiųjų nelaisvėj.
Dūla lemties pirštuos būties trapioji liepsnelė, jau ašaros išverktos visos sakais gintariniais.
Kaip klykia žuvėdra į krantą smėlėtą sugrįžus iš tolių plačių, kur laisvė, rodos, beribė.
Sparnus visgi jai ilgesiu gimtoji pakrantė parišo. Smiltį klajūnę bangos į krantą rita ir rita.
Ar tai jau tiesa? Nežinau. Vien padrikos ribos. Aš – dėmė, žaidžianti forma kas mirksnį kiekvieną.
Keičiuosi, bet blykštu, išsilieju, ištirpdamas nykstu, daiktų būties prisisiurbęs, sustingstu į nieką.
O, kiek šis niekas prigimdė stebuklų, o, rodosi, buvo tuščias ir švarus kaip lino palutė,
bet godus, vis rijo ir plėtės, vis pampo ir tuko, bet sykį užkrito dangus be žvaigždžių ir saulutės.
Neniekinu smilties, grįžusios į gimtąjį krantą. Štai kas iš akmens didybės, tvirtybės belikę.
Ar troško jis laisvės, žvelgdamas į jūros bangą, deja, ji tėškės į krantą, išnyko. Kame gi laisvė slypi?
Po kojomis išslydo krantas, ir aš kartu su juo išnykau jau ne smiltimi, ne tvariniu, ne lašu bangoje.
Jie tolo nuo manęs, apglėbti spindinčio nimbo. Suvokiau pagaliau – aš – jungtis besparnė.
Praradęs žadą, supratau savo aš prigimtį niekingą. Slypinti manyje gelmė gimdė išmoningai.
Prakalbus, geismingai liejosi pasaulis į erdvę ir laiką. Ko taip stingo mano aš - pušelės saiko.
Nerimu sklidinos eilutės įvardija mane ir Kitą. Aš – toji žaltvykslė, paklydusi formų pilnatvėje,
ženklinanti Kitą - tylos pasaulį bežadį - savo ženklais, galimybe būti mirtingam meilėje ir laisvėje.
2010 07 11