Mano žirgai, žirgužėliai,  
susitikom šiąnakt vėlei,  
jūs rasotą žolę ėsit,  
aš prie laužo pasėdėsiu.

Medžiai šlama, paklausyki...
Aukso taką pamatyki...  
Gulas jis per ežerėlį,  
per pakrantės baltą smėlį.  

Ten auštai, mėnuo auksinis,
žvaigždės mirga paskutinės...
Ir žolė jau rasą kelia,  
saulė prausia jau veidelį.  

Paukščiai ką tik atsibudę,   
telkšo ežeras apsnūdęs.  
Dar ilgi pilki šešėliai,  
bet trumpės kas valandėlę.  

Jau pirma dienos žara,  
skuba saulė klupdama,  
rąžos vėjas prablaivėjęs,  
gena bangas atskubėjęs.  

Garsiai skamba vieversys.  
Lyg raudonas švyturys –   
saulė eina savo kelią,   
šildo mieląją žemelę.  

Ir tamsa pilnai pradingo...  
Po nakties visai aptingus  
keliasi žirgų banda,  
naują dieną gendama.  

Lauksiu vėl tylios naktužės,  
vėl pabūsime, draugužiai.  
Jūs rasotą žolę ėsit,  
aš prie laužo pasėdėsiu.