Gavau dar vieną dovaną - šviesios ramybės vakarą,
Kada tyloj nuskęsta visi dienos balsai,
Gal tik žolė, tik gėlės kažką tarp savęs šneka,
O tu tyli ir jų širdim, tiktai širdim klausai.

Niekur nesinori grįžti, geriau tikrai nebūna,
Metų aruodai, atrodo, jau pilni,
Prabėgi pirštais baltą laiko klaviatūrą
Ir tolimus akordus prie savęs jauti.

Apglėbus vienuma ne močia, o motulė,
Tiek daug joje jaukiausios paslapties,
Skęsti – nepaskęsti minčių giliausioj jūroj,
Nebodamas už medžių prislinkusios nakties.

Na ir tegul dangus žvaigždutes slepia,
Gėlių darželis pilnas žiburių,
Dar nakvišėlė dairosi virš lapų,
Geltonos rožės džiaugiasi kartu.

Kažkas prie rankos vėsuma palinko –
Rausvos hortenzijos papurusi galva,
Daug ko nereikia žmogui būt laimingu,
Kartais vien džiaugtis vakaro tyla.

Gavau dar vieną dovaną, kaip per gimtadienį,
Šįkart iš vasaros, pakvipusios medum,
Lyg seną rūbą į šalį rūpestėlį padedi
Ir pamanai – kaip gera būt žmogum.