(„Gražu, bet beprasmiška“.  Barabas)

Nėra beprasmių žodžių, nėra tuščios minties,
Nekyla žodžiai iš savęs, paukščiu neskraido,
Iškeltas lūpomis iš atminties, širdies,
Nusėda protuose kituos lyg smiltis upėj laiko.

Žmogui suvokt savų darbų prasmės dažnai nelemta,
Nežinome, koks pasakytas žodis buvo pats svarbiausias,
Gal tas, kuris birželio naktį jai vienintelei tik buvo tartas,
O galgi tas, kur raštuose juodom raidėm ilgam įspaustas.

Gal būt viena gėlė nedaug javų žalioje jūroj,
Bet jeigu ji ryški, dangaus, ugnies spalvos?
Tada žvelgi ir žvilgsnis pats užkliūna,
Atnešdamas lašelį tau žiedo šilumos.

O jeigu dar daugiau? Jei žodžiai apie meilę
Tėvynei, motinai, dukros, sūnaus akims,
Jei gula jie dienom, naktim į popierių, į ilgą eilę...
Kokie tada tvirti! Ilgai ilgai jų laikas neištrins.

Sakykim artimus žodžius, sakykime švelnius, didingus,
Sakykime draugams, o kartais sau, netgi kitom kartom,
Tarp tūkstančių, tarp margaspalvių suraskim reikalingus,
Žmogus gražus ir mintimis, ir nuoširdžiom kalbom.