Suversta – nei galo, nei pradžios,
Medžių šaknys debesin įkibę.
Ištrypti laukai pasigardžiuos,
Apsiverks išnykusios sodybos.

Plienas suskaičiuotoms valandoms
Laiką aštrų dar labiau galando,
Melioruotoms, kruvinoms valdoms
Ta sodyba kruviniausias randas.

Dvasiomis iškilo virš namų,
Šiltas gniužulėlis atminimų –
Šypso saulė spinduliu ramiu,
Ties sodybom laukiančiom Sekminių.

Tyras skausmas nuostabiai gajus,
Su džiaugsmu iš lėto suartėja
Kaip su rankom sukamos gijos
Nėrinys didžiajam Prometėjui.

Vaikščioja sodybos mintimis,
Pečių sienom šiluma ateina
Ir sugrįžta Dievo kančiomis
Į kiekvieną išdraskytą kaimą.

Ir pleveno ten aukštai viltis –
Su dievybės atvaizdu iš medžio,
Akmenys sodybų nekalti
Jos kantrybę šviesuliais nudažė.

Rudaskvernis vaikis toks ramus,
Akmenynų dulkėm nusitrynęs,
Čia pastatė rūmus, ne namus
Mūsų žemei – pavergtai Tėvynei.