Kai visos naktys subrenda į tylumą--
Tu mėnesienos stygomis žaidi,
Prisiminimų laužas skaisčiai dega, šylame--
Tik paukščiai skrenda rudenio balti,

Savo sparnais vos liesdami laukimą--
Neišdainuotą liūdesį žiedų...
Atolų akys, ežerai užkimę,
Juose įmūryti laiveliai du--

Lyg pasiklydę geismo minaretai,
O begalybės žiedo paslapty--
Per žolę brenda vieniši poetai,
Jų basos kojos debesų arti--

Žvaigždynų takas,  toly sumirgėjęs,
Prie slenksčio mėtų paberia raides--
Jas surenka išdykęs ryto vėjas,
Jei užmiršimo gūsis nesules

Šitų akimirkos gležnučių orchidėjų,
Šito skambėjimo spalvų ir tylumos--
Ne akvarelės virpesį palieju--
Širdies dalelę plakančios gyvos,

Kai visos naktys subrenda į tylumą...