Rinkimai
Kaime prasidėjo rinkimai- nepaprastų išbandymų metais arba, kaip sakė senasis Marcelinas, gudrių ir dar gudresnių dvikova. Išpūtęs pypkės dūmą išminčius šelmiškai pridūrė, o gudrus tai oho kaip skiriasi nuo protingo. Tik kur jie, tie protingieji? Bėgo dienos. Išvažiuodavo vieni, atvažiuodavo kiti ir vėl karuselė iš naujo. Pašto dėžutės prisipildė įvairiausių bukletų, laikraščių, skelbimų, kurių jau seniai niekas neskaitė. Panelė mokytoja pamačiusi tokį pluoštą popieriaus pažadėjo parašyti laišką pačiam Švietimo ministrui, kad šis įpareigotų valdžios vyrus iš to prabangaus popieriaus spausdinti pratybas pirmokams. Tai apsidžiaugtų pirmokėlis dovanų gavęs tokį spalvotą sąsiuvinį, kaip kad džiaugėsi pardavėjos Kazimieras, kad dabar ilgam turėsiąs popieriuko krosniai užkurti. Ir dabar virtuvėje sėdėdamas prie stalo jis stebėjo žmoną, kurį jau kelias valandas staipėsi prieš veidrodį.
– Tai ką, rūškana, ar eisim į koncertą? Zenonas sakė, kad bus smagus, atvažiuoja grupė ,,Sesutė“, - riebiai tepė lūpas pardavėja.
– Nuo kada tu klausai, ką sako kaimo Žydrukas? - šypteli vyras.
– Šitą sritį jis daugiau išmano nei tamsta, - atkirto žmona, – be to, dar kažkokie rimti kandidatai kalbės apie reformas kaime.
– Lyg jie ką nors supranta apie kaimą, kodėl dar nesugrąžino senelių žemės? Nėra galimybių, o kada bus tos galimybės. Žemę kaip moterį reikia mylėti, o ne – nėra galimybių, – pyktelėjo Kazimieras. - Prieš rinkimus visi geri ir sąžiningi, o po rinkimų paaiškėja, kad yra didesni sukčiai ir vagys nei tas vargšelis, pavogęs kaimynų dviratį ir gavęs dvejus metus.
– Na, tėvai, ir užsivedei. Nenori, neik, o aš eisiu. Ar girdėjai, sako, Viktoras į kažkokią partiją įstojo. Laksto po rajoną, popierėlius dalinėja, kaklaraištį užsirišęs agituoja balsuoti už jo partiją.
– Taip, aštuonių klasių nebaigęs tikrai gali protingas kalbas sakyti. Štai kokie gudročiai ruošiasi valdyti valstybę. Dėl akių galėtų kokį diplomą nusipirkti, girdėjau, kad mieste tokius štampuoja.
– Toks popierius bemaž nemažai ir kainuoja, anądien parduotuvėje Viktorienė skundėsi, kad sunkiai verčiasi, tai gal, sakau, ta partija kokią pašalpą išmokės,.– krestelėjo garbanom žmona.
– Lauk, šunie, kol kumelė padvės, – pakrapštė pakaušį Kazimieras, – geriau ruoškitės į tą koncertą, o tai pavėluosi.
Kultūros namų salė buvo pilnutėlė, susirinko dauguma kaimo gyventojų. Renginį, pristatydamas garbius svečius, pradėjo Zenonas, po jo prie tribūnos stojo kvadratinis vyrukas, kuriam ant kaklo blizgėjo stora grandinė. Pranešėjas kalbėjo tyliu, vos girdimu balsu- net trečioje eilėje sėdintieji nelabai suprato, apie ką jis mekena. Galinėse eilėse po truputį kilo bruzdesys, kuris greitai peraugo į visuotinį šurmulį. Kęstas pasimėgaudamas skaldė anekdotus, o greta sėdinčios moterėlės linksmai krizeno. Kažkoks berniūkštis susikišęs pirštus į burną garsiai sušvilpė. Pranešėjas nuleidęs galvą spruko iš tribūnos, todėl Zenonas mėgindamas taisyti padėtį pranešė, kad daroma dešimties minučių pertrauka, o po jos – koncertas. Besidomintys politika gali paklausti pranešėją, jis maloniai išklausysiąs ir pasistengsiąs padėti. Per stovinčių žmonių minią alkūnėmis į priekį yrėsi Viktoras, vietinės reikšmės deputatas, taip tada jį pavadino senasis kaimo Marcelinas. Vyrai, suplėšę po dūmelį, rinkosi į salę, kur jau aidėjo cypiančios muzikos garsai. Zenonas blaškėsi šalia scenos, nerimaudamas, nes pradėjo rūkti garso kolonėlė, o susipainiojęs mikrofono laidas vis kliuvo už kojos grupės solistei. Ši kelis kartus vos nepargriuvusi beviltišku žvilgsniu spoksojo į grupės gitaristą, kuris kinkuodamas galvą stengėsi suderinti instrumento stygas. Go go šokėja kraipydama plačiais klubais demonstravo žalios spalvos stringus, tuo sukeldama berniūkščių susižavėjimą. Žodžiu, koncertas tikrai nusisekė.
Paskatintas koncerto sėkmės Viktoras nusprendė ankstyvą sekmadienio rytą pradėti žygį į liaudies mases. Ranka didžiuliame popieriaus lape išvedžiojęs šūkį „Aš už sąžinę ir dorą“ vyras patraukė į artimiausių kaimynų sodybą. Antosėlė sėdėdama prie stalo sriūbčiojo rūgusį pieną, o senasis Marcelinas skutosi barzdą, mat abu su žmona ruošėsi į bažnytėlę. Palabinęs dieną vietinės reikšmės deputatas išdidžiai atmetęs galvą pradėjo pasaldintą kalbą: tikiuosi, padarysiu, sukursiu, neimsiu, uždrausiu, paskirsiu. Marcelinas šelmiškai pridegęs pypkę paklausė kaimyno:
– Tai tu, Viktorai, man, mažaraščiui kaimo diedui, pasakyk, kodėl tavo kalboje vis kartojasi aš, aš, aš, o kada bus mes, tavo kaimynai, tavo gimtojo kaimo žmonės. Tai gal jau mūsų nebereikia, nebemadinga rūpintis kitais.
Viktoras sutrikęs nuo netikėto klausimo net išprakaitavo. Piktai atšovęs senajam, kad lengviausia šaipytis iš kitų, spruko pro duris ir bumbėdamas įsuko į Kazimiero kiemą, bet čia radęs užrakintas duris dairėsi aplinkui, ar nepamatys kokį protingą veidą. Mojuodamas portfeliu į fermą skubėjo veterinaras Povilas, mat paskambinęs brigadininkas pranešė, kad neklaužada arklys išsisuko koją. Viktoras greitai sumetęs, kad našlė Rapolienė viena liko namuose, jau beldėsi į jos duris. Senoji našlė, pavargusi nuo vienatvės, buvo puiki klausytoja. Tuo metu padaužos berniūkščiai – daktarikės Rūtos dvynukai – žaisdami šnipus jau seniai sekė Viktorą. Kai šis atsidūrė Rapolienės namuose, vaikigaliai sumanė šunybę. Nedidelio namelio duris puošė metalinis kablys, kuriuo našlė išbėgdama trumpam pas kaimynus kartais užkabindavo laukines duris. Berniūkščiai kikendami padarė tą patį ir pasislėpę už krūmų laukė veiksmo tęsinio. Praėjo dešimt minučių, dvidešimt, pusvalandis, valanda – atrodė, kad Viktoras nė neketino išeiti. Pagaliau kažkas patraukė duris, dar kartą ir dar. Pasigirdo sunerimę balsai, tada – beldimas į duris, prašymas nekvailioti ir išleisti. Berniūkščiai išsigandę ir supratę, kad pajuokavo nelabai vykusiai, pakniubstomis spruko į laukus.
Už geros valandos pro šalį bindzeno senoji Teresėlė ir pamatė vaizdą, nuo kurio jai pakirto rankas ir kojas. Tas, gėdą ir sarmatą praradęs Viktoras, vienomis apatinėmis lipa pro našlės langą, o ši lyg kokia paleistuvė dar jį atsargiai prilaiko, kad šis neįkristų į agrastų krūmą. Teresėlė, gaudydama kvapą, nudulkėjo pas Viktorienę, darže ravinčią agurkus. Moteris laikydama kaupuką akimirksniu atsidūrė įvykio vietoje. Pasirodo, Teresėlė sakiusi teisybę. Našlė Rapolienė meiliai palinkusi per langą kažką suokė jos vyrui, o šis stovėdamas vienomis apatinėmis pritardamas linkčiojo. Oi, kas tada prasidėjo. Aštriu kaupuku ėmusi genėti pasileidėlio vyro kojas ir nugarą Viktorienė šaukėsi dangaus bausmės ir rūstybės santuokos sakramento laužytojams. Viktoras neaiškiai vapenantis apie kažkokias duris ir kablį bandė portfeliu pridengti kūną, o Rapolienė anapus lango mojuodama vyriškomis kelnėmis šaukė atsikvošėti. Viktorienė parvertusi vyrą ant agrastų krūmo tvatino kailį savo brangiausiajam šaukdama:
– Nelabasis, plikė galvon, velnias uodegon.
Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne Povilas, kuris apžiūrėjęs arklį grįžo namo ir pateko į sumaištį. Išplėšęs iš sukaitusios Viktorienės rankų kaupuką jis bandė apginti kaimyną ir išsiaiškinti, kas čia atsitiko. Viktorienė atšovusi, kad čia nieko nereikia aiškintis, nes ir taip viskas aišku, ji viską mačiusi savo akimis, dar kartą pagrūmojo vyrui ir plūsdamasi nulėkė į namus.
Akimirksniu po kaimą pasklido žinia apie naują meilės romaną. Nieko neįtikino aiškinimai, kad visa tai nesusipratimas, kad kažkas užkabino duris, kad lipdamas pro langą Viktoras suplėšė kelnes, o Rapolienė tik norėjusi jas susiūti. Kiekvienas pasakodamas šią istoriją stengėsi dar labiau ją pagražinti, padailinti – ir visai nesvarbu, kad jis nieko nematė. Nelaimėlis Viktoras tapęs nesusipratimo auka galutinai prarado viltį tapti deputatu, o našlė pažadėjo nupjauti paskalų nešiotojai Teresėlei liežuvį.
Rinkimų dieną Viktoras buvo beištraukiąs iš spintos savo gėlėtąjį kaklaraištį, bet apsigalvojęs nuėjo į tvartą taisyti sulaužytą gardą.