It margos žydėjimo laiko minutės
Plaštakės plazdena ir tupia ant kelio.
Kažin, ar joms lengva menkom skiautėm būti
Iš aukščio pamatomo kilimo žalio?

Manau, jei išmesčiau aš rūpesčių šviną,
Lengva kaip plaštakė plazdėti galėčiau.
Deja, mano skrydį buitis surakina
Ir pareigos gausios į kuprą suriečia.

Tą dieną, kai viskas apkarsta, pabosta,
Einu pažiūrėti, kaip sklendžia plaštakės,
Begarsiai, plevenantys, grakštūs jų mostai
Man paslaptį savo lengvumo pasakė.

Ir vieną minutę Būtis palengvėja,
Ir aš pamirštu sunkią rūpesčių naštą.
Štai dar vieną skiautę man atneša vėjas,
Išmargintą žydinčios vasaros raštais.

Paglostyk akis ir pakelk sunkią mintį,
Laiminga skraiduole, nuo tako į dangų -
Lai žmonės, net tie, kur vargų surakinti,
Skraidyti akimirką vieną pabando.