Prisiminimų naktis

Vėlus metas, snaudžia namukai, aplipę vėsiu rūku. Gaivus miegas atgaivins miestelio žmones, išskyrus vieną – Vasilių. Jis laukia prisiminimų nakties. Ji ateina, kai skaudžiai pajaučia vienatvę.
Už lango aklina tamsa. Ji juodomis, godžiomis akimis spokso į namą. Prisiminimų naktis negali įeiti į vidų, kol jame šviesu. Tuoj senukas nuspaus mygtuką ir ims kalbėti. Kalba, paskendęs mintyse, su žmonėmis, vis tais pačiais, mirusiais.  

Klaudija sėdi atsirėmusi į medį ir žiūri į aprūkusį bulvių lauką. Jis tarsi prikimštas dirbančių moterų. Ruduo. Lapų kritimas lengvas, čežantis.
Moters kūnas lyg viena atvira žaizda. Juo jaučia kiekvieną prisilietusį lapą. Vasilius žiūri į jos užmerktas akis ir galvoja: jei paliesčiau, pamanytų, kad eilinis lapas. Tegu pamano ir prieina arčiau.
Rankų pirštai bando imituoti krentantį lapą, prie kūno stabteli, paskui paliečia. Moteris susigūžia, veidu perbėga išgąstis, ir ji prasimerkia. Vyrui pikta, jis atitraukia ranką.
Abu žiūri į prie vežimo susispietusią žmonių krūvą. Galvoja: moterys mūsų laukia. Jos nori skaniai pasijuokti ir pasišaipyti. Vasilius atsisuka į Klaudiją. Jos veidas ramus, atrodo, ji ne ji, lyg jis pažinotų kitą Klaudiją. Ši moteris yra kitokia nei dabar. Kodėl? Gal, kad šalia?
Jie žengia per nukastą bulvių lauką. Moterys žiūri į juos ir pliurpia. Vyras galvoja: ji grįžta pas moteris, ji neina su manim.
Moterys nutyla, kai Vasilius ir Klaudija prieina prie vežimo.
„Gal jos nenori tylėti, gal jos nori įgelti. Gal. Jos nėra mačiusios jų kartu. Moterys galvoja: kažkas tarp jų įvyko.
Vasilius, tylus ir paslaptingas, nusišypso įvirtęs į vežimą ant bulvių maišų. Čiaukštelėja botagu arkliui per nugarą. Įkyriai ratams cypiant, galvoja: ji labai graži. Moteris.

Tai buvo pirmas susitikimas su Klaudija. Vasilius netikėjo, jog ji pasiliks miestelyje. Moteris pykdys jos grožis. Jos ims ją niekinti. Klaudija ir nekęs moterų ir keršys savaip: vilios jų vyrus. Žmonės užkraus jai pasileidusios moters vardą, o vyrai (!) nutrauks paskutinį siūlą, rišantį Klaudiją su gyvenimu. Ir ji taps lyg negyvu vaikščiojančiu žmogumi. O Vasilius pribaigs moterį...
- Ne! - surinka senukas. Įniršęs abiem rankom nuspaudžia mygtuką. Išveja naktį pro langą. Tegu patupi. Vasiliui kažkas nebeaišku.
Cigaretės viena po kitos tiesiog tirpsta virpančiose lūpose. Dūmų pritvinksta kambarys. Vyro krutinę drasko kosulys. Supykęs užgesina cigaretę ir nustumia peleninę. Neberūkys. O ką veiks? Užgesins šviesą?
„Kaip įrodyti tau, naktie, jog neteisinga prisiminimo pabaiga, rėpliojanti ant manęs lyg nuodingas vabalas? Žinau, tu nepadėsi. Tu vis lauki savo valandos. Tu lyg kokia votis įsirausei į mano vidų ir ėdi jį po truputį kaip skruzdėlė.“

- Klaudija, palauk! - šukteli susijaudinęs Vasilius, rankomis maigo aptriušusią kailinę kepurę. Aplink – šalta žiema. Nuo speigo, atrodo, braška net žodžiai. Vyras bijo, kad moteris nesustos, gali tiesiog nueiti, ar mažai vyrų prie jos kabinėjasi?
Klaudija stabteli. Ji senai pažįsta Vasilių. Jis ne toks kaip kiti vyrai. O koks? Koks, Klaudija? Gal tu myli jį, negali be jo gyventi? Ne? Tai kas yra Vasilius?
- Neik šį vakarą pas Henriką, - prašo vyras. Ar patikės vis lyg nuskriaustos akys, raudonas lūpų brūkšnys? Ką jis pasakys?
- Neik šį vakarą pas Henriką, - prašo ir prašo Vasilius.
- Kodėl?
- Aš tave myliu, Klaudija, - žodžiai pro lūpas išsirita, lyg netikri, tarsi per tylos mėnesius prarado vertę, išblanko.
- Myli, - nustemba moteris. Kažkodėl panoro pasišaipyti iš jo, paniekinti: - Kodėl čia, gatvėj? Aš tai pripratusi girdėti lovoje.
- Klaudija, - mykia Vasilius. - Henrikas padarys tau niekšybę.
- Viena daugiau ar mažiau – koks skirtumas?
- Dėl manęs neik.
- Dėl tavęs... - vėl norėtų pašiepti, bet viduj pasidaro skaudu, tuščia, lyg išvalyta.
- Henrikas išrengs tave nuogai, nutemps pas kareivius ir pames jiems kaip skanų kaulą išalkusiems šunims. Jie tave sudraskys, - skaudu tai sakyti, tačiau vyras nebeturi vilties sulaikyti Klaudijos.
„Ar tai baisu? Išrengs nuogai ir pames kaip skanų kaulą išalkusiems šunims. Ar tai baisu? Kodėl viduj taip nyku ir tuščia? Vasiliau, gal ten baisiau?\"
Klaudija apglėbia pasimetusį vyrą, glosto veidą, bučiuoja akis, lūpas. Jos karštos ir trokštamos, kaip paskutinės gyvenimo akimirkos.
„Ar supranta moteris, ką daro? Gal ji myli šį žmogų? Kodėl jai taip sunku atsakyti? Kas per gudri abejonė, slypinti už lūpų ir užstojanti kelią žodžiams? Gal ji tiesiog daro tai, ką su Henriku?\"
- Ne! - surinka Klaudija. Staiga jai pasidaro aišku: - Dėl tavęs ir einu.
Vasilius atšlyja nuo virpančios moters. Žiūri į jos ryžtu aptemtas akis ir netiki. Klaudija tolsta atbula ir kažką šnibžda. Dieve mano, ką ji ten šnibžda?  

Tada Vasilius pirmąkart suprato, jog myli Klaudiją. Suprato ir tuoj neteko. Tą vakarą ją nužudė. Kas? Henrikas? Kas kitas, pas jį ėjo ir iš ten nebegrįžo. Dėl ko ėjo? Dėl tavęs... Tai kas nužudė Klaudiją? Tu? Kodėl tyli? Nustebai išgirdęs prisiminimų nakties žodžius. Ir ji moka kalbėti. Ir kaltinti. Tačiau ji ne prokuroras, teismo nėra, gali neatsakyti.
Namo viduje – šviesu. Iš kur tas prisiminimas? Pati naktis už lango, iš ten lyg atkaklus kaltintojas svaido žodžius. Senukas sunkiai atsistoja ir iš lėto vaikšto po kambarį. Paskui, nuėjęs prie ąžuolinės spintos, atlapoja masyvias duris. Stalčių daugybė, lengva pasimesti, tik ne Vasiliui, jis užsimerkęs ką nori gali atrasti. Va, tuoj išties ranką ir paims. Kai žvilgteli, pasirodo, jog ji paseno. Nuotraukose žmonės nesensta, šypteli ir nusiramina.

- Sudie, sudie... - šnibžda Klaudija. - Niekada nebepamatysi gražios moters su nuskriaustomis akimis. - Dėl tavęs einu. Dabar tikrai dėl tavęs.
Ji eina pas Henriką. Eina mirti. Tai visai nebaisu. Žymiai baisiau vaikščioti ir būti negyvai. Žymiai.
Henrikas stovi tarpdury, švarus, nusiskutęs, su išlyginta, juoda karininko uniforma. Jo veide blyksi nuožmus įsitikinimas – tu negalėjai neateiti.
        - Guten Tag, meinen Liebe*
Klaudija įeina į kambarį. Viskas pažįstama, iššniukštinėta, nebėra kur pamėtyti akių, belieka prisėsti prie stalo, ant jo taip pat viskas žinoma ir įkyrėta. Kas bus toliau, aišku kaip paprastas aritmetikos uždavinys: jie pasigers, gal pašoks, paskui kas beliko.
        - Du bist der Gott der Frauen.Was doch geschehen wird, vergessen ich dich nicht als die schonste Frau. Das, was ich gesagt hatte, ist kein Unsinn. Solche wie du, ich habe nie widersprechen.**
Tai paskutiniai Henriko žodžiai. Šūvis iš valterio nutildo jį amžiams. Klaudija ilgai žiūri į rūkstantį pistoletą. Atrodo, siauras dūmelis iš mažos, apvalios skylutės niekada nesiliaus kilti.
Ji guli lovoje ir galvoja: vienu niekšu mažiau.
„Ar kada nors mylėjau Henriką? Ar tik mirties baimė rišo su juo? Dabar baimės nebėra. Liko ji ir Vasilius. Negaliu pamilti jo. Jam nereikia negyvo, vaikščiojančio žmogaus. Niekam nereikia.“
Kaip skanų kaulą išalkusiems šunims... Ar tai baisiau už mirtį? Ar žymiai baisiau vaikščioti ir būti negyvai?
Klaudija nuoga išlipa iš lovos, prieina prie veidrodžio, pastebi rankoj pistoletą.
Dar sykį supokši šūvis, trakštelėjęs kaip sausas pagalys.
Virstelėja durys. Klaudija guli ant grindų, susigūžusi, parietusi kojas, tarsi jai šalta. Kareiviai žiūri į nuogą moterį. Jų veidai, ne veidai. Tai mumijos. Jos klykia:
- Dies ist der Heiligen Jungfrau Maria!***
- Das ist der Gott!****


Kambaryje tamsu. Prisiminimų naktis viduje. Tačiau Vasilius negali turėti šio prisiminimo. Čia nakties pokštai. Jis dėkingas. Ramu nuplovus kaltės dulkes.
Dar jis ilgai ilgai žiūri nuotrauką. Žiūri, kol prašvinta. Prisiminimų naktis palieka namus. Senuką pamažu įveikia nuovargis ir jis užmiega giliu, sveiku miegu.
- - -
*- Labas, mano mylimoji!
**- Tu – moterų Dievas. Kas beatsitiks, tavęs neužmiršiu kaip gražiausios moters. Tai ne pliurpalas. Tokios kaip tu niekada nesutiksiu. Niekas nesutiks.
***- Tai Šventoji mergelė Marija!
****- Tai Dievas!
tegunas