Suvargo ragana visai,
Nebenuvaldo šluotos...
Ir vaistai nepadės, žinai,
Vis mąžta galios duotos.

Nuliūdo ragana sena -
Visi velniai kvatojas.
Nors sudainuota jau daina,
Jaunystę vis sapnuoja.

Bet kartą per miegus išties
Sumąstė apgavystę:
Kaip sandūroj dienos nakties
Lakštingala pragysti.

Dar nesulaukusi tamsos,
Giesmes pradėjo pilti,
Tiktai žvirblelis be klausos
Jai patarė nutilti.

Bet kur ji tau nebeskardens!
Nebūt paika raganė!
Giesmių šleivų tai kaip vandens,
Nutilt nemano senė.

Ir, jei išgirsi giedant tu
Kreivai, nerūpestingai,
Žinok, tai raganos giesmė,
O ne lakštutės „singlai“.