Įleisk, mama. Mama! Na, gerai, aš juk ir pats turiu raktus… Labas! Žinai, aš čia ne šiaip užsukau. Šiandien buvau pas daktarą. Vadinkim jį „ponu psichologu“. Tas ponas „Pė“, ponas „Pė“ sakė, kad tu turi man atleist. Man reikia, kad tu atleistum. -------

Žinai, o aš galėčiau visada nuskinti tau braškes. Raudonas. Dideles. Prinokusias ir kvapnias. Aš jau nemėgstu jų valgyt. Noriu priskinti jų tau, mama. Žiūrėk, va taip, einu ir renku. Viena į dubenį, antra į dubenį, tuoj pilnas bus! Arba eime kepti pyragą, mama. Tokį kaip tu iškepei pirmąkart, kai buvau penkerių. Nors ne, geriau aš tau iškepsiu, net jei jis nekvepės vanile taip kaip tavo…

Mama, bėgam į teatrą basomis per pievas, kur rasa mums praus kojas! Šiandien teatre vėl rodys tavo mylimas Kafkos „Metamorfozes“. -------

Mama, atleisk man. Mes paversim pasaulį Rojumi, mama, mes apversim jį aukštyn kojom! Mama… Mama!!! Mama, jei tik tu būtum gyva.