nesustok
man lašėti į tamsą

ūkanotu
dangum ligi ryto

lyg giesmės
užsimerkus klausausi

kaip pražysta
betoninės plytos

kaip virš mūro
lengvai pasistiebia

beržo rankos
nupraustos perkūnų

ir nuolankiai
į ateitį bėga

nepraėjusių
rytmečių kūnai

nesustok
man lašėti į širdį

tokią alkaną
šitokią nuogą

kol dar
groja svirpliai ir negirdi

kaip delne
sirpsta priešaušrio uoga