Gyveno kartą pilyje mergaitė Rožė,
Dalinusi švelnumą, sielos grožį.
Kaip saulė švietė jos veidelis,
Geltonos kasos iki kelių.
Turėjo liekną liemenėlį,
Dėvėjo žalią sijonėlį.
Našlaitės grakščios kojos nuolat basos,
Bet joms nebaisios šaltos rasos.
Rankelės baltos kaip lelijos,
Darbelio jokio nesibijo.
Gyveno mylima visų, laimingai,
Nors nėr motulės, tėtis - rūpestingas.
Bet atsirado rūmuos blogio fėja,
Kuri Rožytei visko pavydėjo.
Įsigeidė mergytės šypsnio – ryto saulės,
Panoro liemenėlio liauno.
Net kasos raganai parūpo,
Dailiausią susikurps peruką...
Visaip pradėjo skriaust Rožytę,
Pikčiausias aibes jai daryti:
Pavirtus vėtra, plaukus rovė,
Su pamote darbeliais ją apkrovė.
Ledinės rasos, laumės pabarstytos,
Kojytes degino jai ankstų rytą.
Mergytės šypsnį liūdesio šarma apkrito
Ir grožis pamažėle vyto, vyto, vyto...
Apverkusi mergelė sunkią būtį
Jau svarstė klausimą: jai “būti ar nebūti“.
Geroji fėja pastebėjo viską
Ir, ašaroms mergytės tviskant,
Iš gailesčio ankstyvą  šaltą rytą
Gėle raudona pavertė jinai mergytę.
Į augalą sudėjo visą trapų grožį -
Darželyje išaugo stebuklinga rožė:
Žiedeliai šypsos lyg mergytės lūpos,
Kada vėjely tyliai tyliai supas,
Aušros varsom kruopščiai dažyti,
Žvilgsnius prikausto jie kiekvieną rytą.
Lapeliai – žalias sijonėlis...
Ir vardas tiko švelniai gėlei.
Geroji moteris rimtai pamąstė:
Kad nieks nedrįstų Rožei vėl įkąsti,
Dygliukų prisodinti tarpe lapų -
Ir taip mergytė rožės krūmu tapo.

Tu neužpyk, spygliukais duria rožė,
Apsaugodama savo trapų grožį.