žydram danguj kažkas pasėjo
kalnus - - -

kalas po plunksnelę
baltais pūkais apkaišo savo šonus
rąžosi į aukštį
regis kutens
padus dievybių

šioj čiulbančioj tyloj užgimę
virš saulėje išblukintos
žalsvos kepurės
mano

jei tik pajėgčiau
atsiplėščiau gabalėlį
kiščiau sau į burną
ir ištirpdyčiau lyg vaikystėj
tarp cukruotų lūpų

- - - sniego kalną