Išsipildžiusi svajonė. Snaigės istorija

Išsipildžiusi svajonė. Snaigės istorija

Jau vakaras. Sušalę varvekliai tyliai ir nejudėdami kabo ant stogo krašto. Visas kiemas nuklotas blizgančiu sniegu. Tik šviesos namų languose atrodė linksmai ir šventiškai. Ryte pastatytas sniego senis stovėjo sušalęs ir negyvas. Tamsa pamažu užkloja namus, kiemą, sniegą. Iš dangaus pamažu pradeda kristi snaigės. Tyliai ir iš lėto.
- Na ir minkšta buvo debesyje! Bet kaip smagu suktis ir skristi! – džiūgaudama kalbėjo viena mažytė snaigė ir bandė į pokalbį įtraukti kitas besileidžiančias snaiges.
- Girdėjau, kad žmonėms snaigės krinta labai greitai, o mes krisime visą amžinybę... – kalbėjo sena ir didelė snaigė.
Mažajai snaigutei kristi žemėn labai patiko. Ji galėjo suktis ir vartytis, šokinėti aukštyn ir žemyn, suktis ratu ir plaukioti ore.
Mažoji snaigutė buvo labai graži. Blizgantis jos sniego rūbelis buvo pasakiškai baltas, mažos rankytės buvo apmautos pūkinėmis debesų pirštinaitėmis, galvelę puošė balta kepuraitė.
- Štai, žiūrėk, - parodė į keistai degantį keturkampį. – Tai yra langas, girdėjau kaip snaigės iš kito debesio apie jį šnekėjo. Sakė, kad kai snaigė prie jo prisiliečia dingsta. Nesuprantu kodėl... – toliau pasakojo senė snaigė.
Kaip paslaptinga! Įdomų, ką aš pamatyčiau pro tą langą?
Ir ši svajonė užvaldė visa mažosios snaigutės gyvenimą. Ji galvojo apie tai krisdama, galvojo apie langą net kai nusileido ant žemės, ji nejautė sniego minkštumo, ji galvojo vien apie langą ir ką jame turėtų pamatyti. Snaigutė ėmė svajoti apie kelionę link lango. Kitos snaigės bandė ją atkalbėti nuo to minties, bet viskas buvo veltui... Snaigutė pati bandė pakilti, bet neįstengė pakilti, pakelti savo lengvo ir grakštaus kūnelio. Snaigutė buvo beprarandanti viltį, bet išgirdo balsą:
- Kas neduoda tau ramybės, kas tau trukdo džiaugtis sniegu, kas tau draudžia žaisti su kitomis snaigėmis, kas tavo širdelei neleidžia šokti sniege? - lyg eilėmis kalbėjo vėjas.
- Aš noriu pamatyti žmogų, noriu pajusti šilumą, noriu pažvelgti pro langą į žmonių gyvenimą!
- Bet juk tu gali ištirpti nuo lango šilumos...
- Aš pasiryžusi viskam, kad tik akies krašteliu galėčiau pažvelgti į žmonių pasaulį...
- Aš galiu tave nunešti prie lango, bet atgal nebeparnešiu, - liūdnai kalbėjo vėjas.
Jis lengvai pakėlė snaigutę, apsisuko, ir vienu gūsiu prispaudė ją prie stiklo.
Pasaka! Tyliai žybčiojo eglutės lemputės, eglės nebuvo panašios į tas kurias snaigutė matė krisdama pro mišką, ši buvo papuošta aukso gijomis ir dideliais, apvaliais bumbulais. Visas kambarys buvo nušviestas židinio šviesos. O lovoje miegojo žmogus!
Karštis sruvo mažomis snaigutės gyslelėmis. Ji jautė, kad darosi neapsakomai karšta. Ji jautė, kad nebetenka savo kojyčių ir rankyčių! Dar akimirka, dar truputį noriu pažiūrėti. Ji matė, kaip jai nusišypsojo židinio liepsna, draugiškai sužybčiojo eglės lemputes, dovanos nušvito pasakiška šviesa, ją tarsi glostė girliandos pūkai, ji jautėsi begalo laiminga! Karštis buvo nebetveriamas..
Paskutinis ugnies šypsnis, paskutinis girliandos paglostymas, paskutinis jos gyvenime žvilgsnis į žmogų, ir ji ištirpo lange...
BlackLikeSilence