Sutikai be pradinio gerumo į pasaulį išsiųstą žmogų
Ir gailiesi, kad dvasinę kuprą jam užrito kaip kryžių dievai,
Nes mylėt – nemylėti šeima ankstyvoj kūdikystėj išmoko,
Rūpestingai budėdama saugo, kad mintis nenuaugtų kreivai.

Daug pagundų aplink ir po Saule gausu neteisybės,
Atsijoti gėrį nuo blogio geba tik dorybingi jausmai.
Kas padės apibrėžt savo garbę apsaugančią ribą?
Ir kieno ilgalaikė tarnystė nepaprašo atlygint už tai?

Meilės alkio nejutus dvasia juodu apmaudu neišopėja,
Jos jausmai tartum derantis sodas viltimi nusagstytom šakom.
Žvilgsnis ieško šviesos. Būtimi džiaugias mažas kūrėjas,
Gavęs laisvę save pats išgirsti ir suvokęs norėtų būt kuo.

Iš gražių pavyzdžių kaip dailyraštį darbus surašom,
Pamažu tapdami jaunesniesiems naujais pavyzdžiais.
Išminties rašiniams juk nėra pabaigos anei regimo krašto,
Tik sutikti beširdį beraštį tamsią naktį kaip vilko bijai.