Ant Drąsutaičių tiak vėl saula
Ir nėra vėją, anei debesies.
Virš lauką vieversis čyrian dainialą,
Ant tvoros gaidis skardžiai gied.

Sužvanga dalgis užu kūtės,
Kur žola veš, kur rasa blizg.
Pritvinkus mūk ganykloj karve,
Pakvimp vėl piens kaip balts jazmins.

Prisėdu ant kaladės šalia šulnia,
Virš galvos liepa kasas pin.
O kregždės narda: Dieve, mana,
Nebus tavęs kas nuramin!..

Ant Drąsutaičių tiak vėl saula
Ir nėra vėją, anei debesies.
Gyvenims bėg, kaip Audruve – savaime,
Surgrįžt tik mintys šičia pailsėt.


Drąsutaičiai
2010 06 27