Aš taip stipriai, taip
stipriai tavim tikiu,
pabudęs žiemoj,
nukrisi ant veido snaige – šalta, taip laukiama,
pabudęs pavasarį,
pražysi gėle – gražesne už grožį,
už netikrą mano gyvenimą,
pabudęs vasarą –
nukrisi vėl rasa,
atgaivindama seniai be tavo bučinių numirusias lūpas,
pabudęs rudenį –
taip, tu priminsi
man apie save
šaltu lietum, kuris
atgaivins išbarstytas
mintis, paskutinį kartą
palaistydamas geltoną
kviečių lauką.


Jau neberandu tavo
žingsnių, ir paukščiai
nebelaukia, neišgirsta
mano balso, stingdančio mano
laukimą, mano meilę
tau, kaip man tavęs stipriai reikia...

Man trūksta tavo rankų, švelnių tavo
ašarų, kai išgirsdavai,
ne myliu, dievinu, kai
pasakydavau tikiu, taip stipriai tavim tikiu...

Ar pameni lietų, taip stipriai suvienijusį mūsų sapnus?