Senės raganyčios šluota -
Sudūlėjus, išpešiota,
Jojant braška, klaipos, rąžos...
Ne skraidyklė – menkas ražas!

- Reik naujos, - raganė mąsto,-
Privalau surast eiklesnę.
Vandeniu ji plaukt turėtų,
Skleistų uodegą lyg skėtį...

Paskraidyti, palakioti,
Reikia šluotos ilgakotės.
„Skraiduvoj“ tokių nerado,
„Pasakon“ atvežti žada.

- Gal po metų ar po dešimt,-
Sako,- jei išvis atvešim.
Paklibikšt lėtai kuprota
Eina turgun paieškoti.

Turgus didelis, o prekių!..
Vargšei tiek matyt netekę.
Pusdienį sugaišo laiko,
Vos ant kojų besilaiko.

Patvory ant daužto puodo
Šleivėm atilsėlį duoda,
Juk nepratus taip be šluotos
Varganai žeme kulniuoti.

Pailsėjus mažumėlę,
Tęsia paieškas ir vėlei.
Patvoriu apsukus ratą,
Dėdę Juozą greit pamato,

O šalia - kotai lazdyno,
Šluotų begalė rinktinių!
Sėdi meistras, pypkę traukia
Ir rimtų pirkėjų laukia.

Prašom, ponia, šluotos geros!
Dėl akių raganė deras.
Šaipos senis:
- Smagios šluoti,
O apžergus net ir joti.“

Šviečia meistro giedras veidas,
Prekę išbandyti leidžia.
Išsirinkusi skujinę,
Meta melsvą dešimtinę.

Drėksta raganėlės lūpa,
Nerangiai ant šluotos tupia,
Vapa užkeikimą tyliai
Ir į orą švyst pakyla.

Juozui pypkė dribt ant bato –
Pirmą kart stebuklą mato.
Skrieja ragana kudlota,
Apsižergus skujų šluotą!

Vos suvaldo ją senoji,
Kai ta piestu atsistoja,
Neria ežeran į bangą,
O iškilus nusižvengia.

Plaistos vėjy suknios skliūrai,
Markstos senė žemažiūrė,
Kai iš kelio traukias baukščiai
Debesėliai ir net paukščiai.

Suka pagaliau namolio
Į pirkelę drėbtą molio,
Pirkinys- tikrai pavykęs,
Nebegaila tų skatikų.

Džiaugias laumė, tikras turtas –
Ir mokėjimas užburti.

Net senatvė nebaisi,
Jeigu ragana esi!