Kol du pasaulius riša tik mintis,
Dar geras laikas jiems atokiai likti,
Nes, kol svajoti saldžiai pripranti,
Gali valdyti savo žvilgsnio kryptį.

Skelbiu pavojų gresiantį tau, sau,
Nes būt laimingiems laiko nebeduota,
Nes laikui buvusiam kaip vergė priklausau,
Nes jau giesmė gražiausia sugiedota.

Kas tau iš nuograužos, iš saujos trupinių?
Neužganėdinsi tokiu maistu vienatvės.
Skaudžia širdim tave šalin veju,
Kol dar nė žodžio man tu nepasakęs,

Kol tik užuominos, kol flirtas, kol laiškai,
Kol sielos drumzlių viltys nepakėlė,
Kol man esi kaip kelrodis aukštai,
Kol aš manau, kad tai - tik pasakėlė...

Ramybėj merdėt - poza patogi,
Kai vengia iššūkių ledu pavirtęs kraujas.
Dėkoju tau, kad tu mane teigi,
Bet nebekviesk artyn, kol nevėlu, maldauju.