Zyziančios mintys

Perkračiau visą savo gyvenimą. Kiek daug klaidų pridariau, o kiek dar pridarysiu...Taip neramu pasidarė. Juk gyveni ne taip, kaip mąstai, kaip kalbi. Pažymi sau gyvenimo gaires, sudėlioji viską į lentynas, pradedi ieškoti savo padėtą atsakymą ir, žiūrėk, sujauki visą tvarkingai sudėliotą lentyną. O tada griebi kas pakliuvo po ranka,  paskui pastebi, ne, tai ne tas tavo veiksmas, ne tas atsakymas. Bet jau būna vėlu, šaukštai po pietų, o ir tu pati jau soti.  Vėl iš naujo ieškai savo atskaitos taško, derini savo sielos stygas, kad tinkamai skambėtų tavo gyvenimo muzika. Klysti, vėl pradedi iš naujo, vėl klysti... Viską meti ir trauki į kelionę, kas  mėgsta prie ežerų, kas prie jūros ar į tylų, paslaptimi apgaubtą mišką. Mane traukia kalnai. Nesu alpinistė, bet žygius į kalnus dievinu. Kaip Vl. Vysockis rašė:  „ geriau už kalnus yra tik kalnai, kuriuose dar nebuvai“. Taip, sutinku su juo. Stovi jie išdidūs, nepasiekiami, remiasi į plaukiančius debesis, stebi mus iš aukštai, tokius mažyčius taškelius, ropojančius papėdėje ir stebisi, ko gi šiems taškeliams reikia ant jų nugaros, ko gi jie ropoja, ko jie dairosi į šalis? Ir apninka nesuvaldomas jaudulys, besidaužantis širdyje polėkis, dainuoja širdis, norisi skristi. O kalnai ramūs, pikti, kerštingi ir mylintys priima tave tokį, koks tu esi, ko tu vertas, kokį kalnų atspindį matai savyje. Jie kaip muzika, menas, poezija veikia tavo sielą, mąstymą, jie perleidžia per save, išvalo tavo užterštą sielos buveinę ir duoda tau šansą – naują tavo gyvenimo atskaitos tašką. Nuo jo ir pradėk žingsniuoti. Ir visai nesvarbu, kiek tau dar liko tų žingsnių. Žygiuok pakelta galva, pripildyta tyrumo ir gėrio, leisk savo sielai dainuoti, skambėti, džiaukis šioje žemėje kiekviena pragyventa diena, ieškok tuos pasislėpusius saulės spindulėlius. Tada ir saulėlydis bus gražus, šviesus ir šildantis, skleidžiantis tavo pačius šviesiausius prisiminimus. Maudykis jų spinduliuose ir būk laiminga.
spika