Dar niekada
negirdėjau rūke
žingsnių gausmo,
amžinybėn nutolusių
plojimų, dar taip pat negirdėjau.

Tik fleitos suvirpinta
tyla, lūpose užgimęs
žodis nebylus,
kad tik galėčiau eiti
būti stiprus,
kad tik galėčiau
atleisti ir pats ištarti atsiprašau...

Nebijai, pasauli, kad
parklupsiu?
Nesvarbu, kad bus sunku...
Vis girdėti išėjusių
į nežinomybę
žingsnius,
slopius garsus,
taip skaudžiai pažįstamus balsus...

Gali palikti,
gali ir saulę pasiimti drauge,
palik man žodį – tikrą ir nebylų,
vos girdimai ištartą atsiprašau...