Veidu žemyn nuskrieja ašara
Ir kritikos peiliais perskrodžia širdį,
Tokią trapią ir silpną,
Aukso siūlais iš tyriausių jausmų suadytą.

Gali ją mėsinėt
Ir šepečio šeriais glamonėt,
Gali žodžiais kapot,
Gali ją net sunaikint,
Bet jos vietoj neišvengiamai tūnos VILTIS.