it giesmės
tyloje pakibę kregždės
išnėrę iš dangaus žiočių

į nerimą kasdienį nusileido
spalvas karpydamos sparnais

meldžiu

dar naktį pasilik ramybėj

dar vieną plytą rūko pilyje
įdėk

kol siela neužmigo

ir debesį bučiuodamas
tylėk