Senoje bažnyčioje

Lauke, prie senosios paminklinės gotikinės bažnyčios, aidėjo gražios Joninės. Tiesa, dėl neseniai parėjusių smarkių liūčių gal ne tokios saulėtos, už tai švarios, gaivios, kaip po tikro švento Jono Krikštytojo krikšto. Nemuno toliai liejosi su pilku dangumi, o ir pats senolis atrodė truputėlį prisnūdęs, ramus bei tamsokas. Lyg ir norėjosi įbristi į sodriai žalias lankas, parinkti įvairiaspalvių pačiame žydėjime galvas iškėlusių gėlių, bet stambūs rasų lašai patarė neskubėti, juk nenori sušlapti batų, šviesių kelnių. O ir kam bristi, kai prieš akis lyg didžiausiame paveiksle skleidėsi pačios gražiausios Lietuvos vietos – Zapyškio Nemuno vingio panorama, žali Nemuno krantai, o anapus Nemuno ir Kulautuva. Dar toliau, kaip maži debesėliai vos vos švytėjo balti Raudondvario bažnyčios bokštai.

Po paskubomis dengta pastoge, prie mikrofono, pasidabinę vainikais, vienas už kitą linksmiau šmaikštavo šventės organizatoriai, dalyviai. Iš didesnio vieno ar mažesnių dviejų kaimų sudarytų seniūnaitijų įvairaus amžiaus gyventojai, pasitelkę išmonę, rodėsi nė kiek ne prasčiau už kai kurias televizinių laidų  „šou“ žvaigždes. Pirmą kartą buvo švenčiamos ne tik Joninės, pažymimo Zapyškio miestelio 502-ųjų metinės, bet prisistatė, varžėsi ir naujai sudarytos seniūnaitijos. Gerai, kai seniūnijos vadovai nestokoja išradingumo ir šalia iš senovės atėjusių bei perduodamų tradicijų kuriamos ir naujos, kai sena gotikinė paminklinė bažnyčia prie savęs traukia ne tik senus, vertinančius mūsų praeitį, istoriją, bet ir jaunus, kurie čia randa savo kartos, savo laiko grožį.

Žiūrėjau į rekonstruotą ir gražiai nauju stogu papuoštą senosios gotikos architektūros paminklą, iškilmingą raudonų plytų šventovę, o mintyse mačiau vaikystės vaizdus, kai joje žiojėjo potvynio ledų pramuštos sienos ir į pavasarinį dangų žvelgė ne įstiklintais langais, bet kiaurymėmis. Mano tėvai savo mintyse ją matė dar kitokią, kai iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo laikomos šventos Mišios, kurių metu grojo bene vieninteliai Lietuvoje mediniai vargonai. Vargonams grojant,  jiems su arfa pritarė medinis Dovydas, kuris net ir galvą linguodavo. Dovydo jau nemačiau, bet išardytų medinių vargonų triūbų dar daug kas kaime turėjo. Gaila, dabar, matyt, jau nė vienos nėra išlikusios.

Neseniai Lenkijoje, Kodene, teko matyti visiškai panašią bažnyčią, pastatytą  tos pačios Lietuvos didikų Sapiegų giminės. Zapyškis ir Kodenas – taip toli vienas nuo kito. Į galvą ateina ir kita mintis, Didžioji Lietuva, kokia tu buvai didelė! Ir kaip gerai, kad tų laikų didikai tokią brangią dovaną mums paliko. O ką mes paliksime?

Niekas nevarstė pravertų šoninių durų. Manau, kad durims patinka, kai jas varsto. Tada jos lyg kalba – užeik, užeik. Užėjau. Vėsa, rimtis, akmeninių plytų grindys ir papilkėjusios sienos su buvusių spalvotų freskų likučiais. Sustoji ir jauti, čia dar gyva sakralinė aura, gyva. Dairausi ir galvoju, kodėl čia taip gera ir kas čia taip šviečia? Daug šviečia, ryškiai šviečia, gražiai šviečia. Vaikų akys, daug akių. Tai jos naiviai, švelniai ir šventai žvelgia iš bažnyčios viduje eksponuojamų fotomenininkės Irutės Jaruševičiūtės portretinių vaikų nuotraukų. Žiūri ir stebiesi, kokie tobuli veidai, kiek daug juose įgimto gerumo, trapumo, dangiškojo grožio pėdsakų! Šiaip gal nepamatytum, nepastebėtum, o čia viskas taip ryšku ir taip tikra.   Ėjau nuo vienos nuotraukos prie kitos, lyg nuo vieno pasaulio prie kito. Eikit žmonės į vidų, žiūrėkite, džiaukitės ir tapkite šviesesni, tapkite laimingesni, kaip ir šie vaikai.

Ne, viduje nebuvau vienas. Priekyje, kur buvusią altoriaus vietą žymėjo medinė tvorelė, prie jos klūpojo apyjaunis vyras. Gal virš  30 metų, o gal ir jaunesnis. Basas, seniai skusta barzda, klūpojo taip ramiai, kad galėjai pagalvoti – žmogus čia meldžiasi, o gal tai praeito šimtmečio pradžios šešėlis? Ne, ne šešėlis, buvo žmogus. Kelis kartus buvau beketinąs pakalbinti, paklausti, kodėl jis čia meldžiasi, juk nėra nė kryžiaus, bažnyčia neatšventinta. Tai tik pastatas, senas, istorinis, labai brangus, bet tik pastatas. O gal ir ne. Gal žmogus tikrai kalbasi su Dievu, jį čia mato, jaučia, juo tiki. Kaip tada aš galiu kištis į jų pokalbį? Neišdrįsau, tik dar ilgai galvojau – ką skauda tau žmogau, kuo Dievuliui skundiesi, o gal už ką nors labai ir labai atsiprašai? Argi maža už ką mes tikrai turime basi atsiklaupti ant šaltų akmeninių grindų ir prašyti Viešpaties atleidimo. Žmonių gal ir neišdrįstume, o Dievo galima. Juk Jis tikrai mus myli, mus supranta.

Į galvą atėjo dar vienas prisiminimas. Seniai, beveik prieš 50 metų, kai buvo baigiama statyti Kauno hidroelektrinė, buvo kalbama ir apie Jurbarko hidroelektrinę, kurią pastačius, būtų užlieta ir dideli panemunių plotai. Tada, būdamas dar naivus Žemės ūkio akademijos studentas, vieno dėstytojo paklausiau, o kaip bus su Zapyškio gotikine bažnyčia. Atsakė, kad didelio čia daikto, juk nepastatyti naujo, nesugriovus seno. Kaip gerai, kad tada nestatė ir negriovė, kad liko ne tik raudoniu švytintis pastatas, bet liko ir Bažnyčia. Tiesa, nors ir be puošnaus altoriaus, be šventųjų paveikslų, bet su ta pačia Šventovės dvasia, amžių, Nemuno ir žmonių nesunaikinimu sakralumu. Kaip gerai, kad čia žmonės gali ne tik susitikti, pabendrauti, rasti džiaugsmą, pažinti meną, išgirsti muziką, dainą, bet ir pabūti savo mintyse, net  pabendrauti su kiekvienam savaip, savoje vietoje pažintu, jaučiamu Aukščiausiuoju.
skroblas