Taip vis neša ir neša,
vis neša ir kemša į mašinas,
o iš jų –
į namus,
iš namų kemša tiesiai į skrandį,
aš į priekį judu,
bet jaučiuosi įstrigus lyg pašinas,
nesvarbu kiek jau metų –
žinau,
kad tai buvo balandy.
Nežinau net – tik sakė,
skaičiau – netgi šitaip užrašė,
na ir kas man iš to –
galbūt viską tą sykį sumaišė,
štai ir byra dabar,
nes nesu patogi tartum tašė,
nors bandau dar sukišti save
lyg į maximos maišą.
Neša debesis vėjas,
vis neša
ir kemša į dangų,
o iš ten – nežinau,
gal juodąsias skyles jais užkaišo.
Kemša duoną išalkęs
taip godžiai
balandis iš rankų,
kai užkliuvęs praeivis man ištaria nuoširdų –
kvaiša...