Ta raidė „r,“
Ji man reikšminga.
Iš vardo iškrenta ir aš jau - Panas
Žinau, Čiurlionis nepriimtų į paveikslą,
Bet muziką girdžiu.

Dangaus lašelyje peizažai
Nebūna nutapyti teptuku –
Štai virpteli širdis -
Ir vėl aš Pranas
Su dūdele žilvičio
Pokario laikų.
Iš ten reikėjo eit į bernus,
O mergos gražios
Kad ... baisu!
Džiaugiuosi atminimais savo –
Tačiau - kaip bekalbėk -
Ir ši puiki dalia
Prigeso atmintyj...
Dėkoju jums, vaikų laiškai,
Kad jūsų nuotrupomis atkuriu save
Ten, pokaryje,
Su žilvičio dūdele:
\"Nuo kada galima laikyti žmogų suaugusiu? Nuo TADA, kai jis jau nebijo skiepų, ar nuo TADA, kai jam patinka Emilija?\"
Artas, 2 kl.

Dangaus lašelyje peizažai
Nebūna nutapyti teptuku -
Gražiai vėl švilpauja dūdelė
Tavęs ieškodama danguj,
Nes reikalas nepaprastai svarbus, Dievul:
\"Tegul mane pamilsta Dovilė, o aš už tai galėsiu su ja susituokti\".
Tomas, 4kl.