Nejaukiais vakarais apgraibom atsikandu vienatvės,
Nekramtau, neišspjaunu, sukepinu lūpom žodžius,
Akys išskobia tamsą, blaškausi karščiuojančiom gatvėm
Ir genėju, genėju šakotus praeivių medžius.

Samanotais šaligatviais mintys tirštėdamos vaikšto,
Laikas atveria naktį ir žingsniai prasmenga aklai,
Kai į skersgatvį dūžta dangus, abejingai bežvaigždis
Ir vienatvė prie gomurio limpa lediniais nagais.

Svetima sutema paskandina vidurnakčio gatvę,
Sapnas kaulėtas pirštais išsikasa duobę čia pat,
Kur sukrinta naktis, mano žingsniai ir kąsnis vienatvės,
Neišaušta langai, prieš saulėtekį spėję apakt.