Apie į amžinybę išėjusį prezidentą A.Brazauską jau daug parašyta, daug parodyta ir galbūt dar daug daugiau bus parašyta. Be abejo, tai iškili istorinė asmenybė, verta ne tik pagarbos, bet ir išskirtinės atminties. Juk Lietuvos valstybės istorijoje jis paliko ne tik ryškius biografinius pėdsakus, bet ir lemiamus valstybinius sprendimus.

Būnant Aukščiausioje Taryboje, o ir vėliau, nepriklausiau kairiųjų sparnui, tad su A.Brazausku daug bendrauti neteko, gal tik kaip kolegai signatarui Signatarų klube. Daugiau jį teko stebėti iš šalies. Bet ir tai, manau, leido susidaryti teisingai bei šviesiai nuomonei, kaip ne tik apie svarbiausios kairiųjų partijos lyderį, valstybininką, bet ir kaip apie šalyje plačiai mėgstamą, atvirai bendraujantį žmogų.

Gal ir gerai, kad Signatarų klube jau nėra aštrių politinių aistrų, frakcijų, o tik istorinės pareigos ir likimo suvesti kolegos, individualybės, kurios jaučia  atsakomybę už Lietuvą, jos ateitį, padarytus, nepadarytus, o gal kartais ir ne taip padarytus darbus. Buvau ir esu Valdovų rūmų atstatymo entuziastas, tad kiek galėjau stengiausi stebėti jų atstatymo eigą, o tuo pačiu džiaugtis, kad visą laiką atstatymo darbus rėmė A.Brazauskas ir Signatarų klubas. Juk niekas vienas, jokia atskira grupė, partija neturi gražių darbų, tarnystės Lietuvai monopolijos. Gaila, kad ne visi iki šio laiko tai supranta ir priima. Juk ne taip svarbu, kas gerą, gražų darbą pradeda, jį padaro – svarbu rezultatas, padaryta nauda, garbė  valstybei, žmonėms. Ir jeigu Valdovų rūmuose bus skirta vieta ir A.Brazausko priminimui, tai bus teisinga, nes jis to tikrai nusipelnė.

Antras man labai priimtinas A.Brazausko pomėgis yra ąžuolų sodinimas.  Juk atrodo, kad kuo daugiau bus pasodinta ąžuolų, tuo gražesnė ir stipresnė bus Lietuva. Vargu ar įmanoma suskaičiuoti, kiek A.Brazausko rankomis pasodinta ąžuoliukų. Tikriausiai reikėtų skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais. Taip pat sunku suskaičiuoti, kiek kartų A.Brazauskas  lankėsi Ožkabaliuose, Lietuvių Tautos Atgimimo Ąžuolyne ir kartu su visais signatarais sodino ąžuolus. Buvo daug šventinių progų, valstybinių įvykių, talkų, kai ten sodinome sodiname ąžuolus. Ne vienas  A.Brazausko sodintas ąžuolas jau žaliuoja.  Bet ... skaudu prisiminti, tik akyse, o ir nuotraukoje liko užfiksuotas jo, kaip Pirmosios atkurtos vyriausybės nario pasodintas, bet skurdžios sielos žmogaus rankomis nulaužtas ąžuolėlis. Šiandien jis man jau tam tikras  simbolis, kad piktos ligos, kaip ir piktos rankos palaužia žmones, palaužia ąžuolus. Tik ąžuolus galima atsodinti, o žmogaus jau ne. Išėjo... ir nėra kaip skriaudos atitaisyti.

Signatarų klubas atviras visiems signatarams, jų šeimų nariams, Bet ne visi yra jo aktyvūs dalyviai, rėmėjai. O A. Brazauskas domėjosi Klubo veikla, jam buvo labai geranoriškas, visados priimdavo, padėdavo klubui. Mums ir klubo valdybai tai buvo labai svarbu, nes mes tikrai jautėmės stipresni, kažkuo net saugesni. Piktų kalbų, priekaištų juk netrūko ne tik anksčiau, bet ir dabar. Bet ne blogiui lemta išlikti, o gerumui, santarvei, pagarbai.

Kaip toliaregiški ir išmintingi buvo Eminencija kardinolas Vincentas Sladkevičius ir monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ragindami abi, dešiniąją ir kairiąją, parlamento puses dirbti kartu, ieškoti daugiau sutarimų, santarvės. Vardan Lietuvos, vardan tautos pamiršti praeities nuoskaudas, nenurašyti žmonių, o leisti visiems kartu dirbti. Gaila, kad šis kvietimas svarbesnių, įtakingesnių politikų nebuvo pilnai išgirstas. Gaila, kad įtarumo žiežirbos per dvidešimtį metų taip ir neužgeso.  

Prisimenu ir anekdotinį atvejį. Kai kolega Rolandas Paulauskas pasiskundė, kad A. Brazausko taksas Turniškėse apkandžiojo jo automobilio laidus. Tada A.Brazauskas, nieko nesakęs, išsiėmė 300 litų ir čia pat prie visų užmokėjo.

Ne kartą  kartų teko dalyvauti kviestuose  valstybiniuose priėmimuose, kartu su Signatarų klubo valdyba A. Brazauską sveikinti jubiliejaus proga. Atrodo, kad tada jis nematydavo nei dešiniųjų, nei kairiųjų, o matė kolegas, už valstybę atsakingus žmones, su kuriais būtina kalbėtis. Gal tai ir imponavo, didelio žmogaus, didelis paprastumas.

Laikas nugludins smulkius įbrėžimus, savo vertybėmis užpildys neparašytas, nepasakytas tuštumas, bet iš toliau šviesaus žmogaus veidas rodysis dar šviesesnis. Ir argi gali būti kitaip, jei buvo tarnauta Lietuvai?


Raudondvaris