Nereikia bepročių alyvų, kaštonų, Vienos, Paryžiaus.
Mane aklą nuveski, lemtie, prie girios šaltinio,
Mane raišą lyg debesį palšą prie šermukšnio pririški,
Kuris, gėlą rudenę surinkęs, raudony skandina.

Nereikia man žvakių, iš bokštų sklindančio vario gaudimo.
Paliki dar vaiką prie pamiršto tėviškės slenksčio.
Čia rytmetį skaistų motutė jauna malda padabina,
Brenda tėvužis, rasos, prisirpę smilgos veidelyje, krenta.

Nereikia man laurų, tuščių, savivalę garbstančių žodžių.
Bežadį paliki Saulėkalnio tylą skanauti
Ant kelmo dar gyvo, kurs laja lyg vėją atmintį košia,
Iš ten, kur išėję, grįžta šešėliais dilgių atolu.

Gražiai nežinau: ar pavargęs esu, ar dar vis alkstantis –
Kaip pasaulis sena išmintis –
                             pertekliaus skurdas ar skurde perteklius.