Vos saulutei patekėjus
ir dienelei prasidėjus,
trys broliukai, trys peliukai,
drąsiai vieškeliu pasuko.    

-Eisim per pasaulį platų,
vien laukai, kur akys mato!
Virš galvų kviečiai banguoja,
krenta jiems grūdai po kojom.    

Tai stebuklas, tikras rojus! -
broliai džiaugiasi sustoję.
Renka grūdus į kuprines,
tik jauniausias nusiminęs:

- Negi reiks grūdus kramtyti?  
Nori duonos tas pelytis!
Nori balto pyragėlio  
ir meduolio, sausainėlio.  

Abu juokiasi iš brolio:
Grįžk pas mamą tu namolio!
Ji tau duos pyragą skanų
ir išvirs košelę manų.

O mes eisim paklajoti,
nuotykių pasiieškoti!    
Aplankysim senelius,    
susirasime draugus.  

Jau visai įsidienojo,
broliams taip pavargo kojos.
Niekad tiek jie nekeliavo,
visus nuovargis pagavo.

Ir prisiminė vyriausias,
iš peliukų protingiausias,
susirasti reik vietelę -
kokią daubą ar urvelį,

kad pavalgyt, pailsėti
ir kelionę vėl pradėti.
Pasidairę jie sustojo,
metė kuprines po kojom.

Virš galvų kviečiai banguoja,
netolies bala telkšoja.
- Čia saugu bus. Ir pavėsis,
čia pavalgę pailsėsim.  

Šitaip nutarė vyriausias,
kiti broliai jo paklausė.
Jie pavalgė, atsigėrė
ir prigulę pasinėrė

į sapnų pasaulį šviesų.
Miega trise išsitiesę.
O saulutė eina kelią,
jau vos matos už kalnelio.

Trys peliukai, trys broliukai…
Tik kilnojasi pilvukai.  
Miega taip saldžiai pavargę…
Tik išgirdo - varna karkia!

Šoko iš slėptuvės savo.
Baimė juos visus pagavo.
Kur gi bėgti? Ką daryti?
Varna gali juk praryti!

Vėl vyriausias brolis šaukia:
-Bėgam slėptis į palaukę!
Ten prie balos kelmas senas,
gal po juo draugai gyvena?

Aš mačiau ten daug urvelių
ir parodysiu jums kelią.
Bėkit, tik neatsilikit!
Ir kuprines tas palikit!

Sprunka broliai išsigandę.
Vos pribėgo iki landos.
Varna kiša kairę koją  
ir juodais sparnais plasnoja.

Stengiasi pasiekti peles.
Oi, kaip širdis broliams gelia!
Tyliai verkia mažuliukas,
pats mažiausias iš peliukų.  

Išsigandę, pasimetę  
jie staiga pamato katę!
Katė puola varną pilką,
kailis katino lyg šilkas.

Varna kyla į padangę,  
tyli broliai susirangę.
Tyliai klausosi ir laukia,  
o mėnulis dangum plaukia.

Seniai katinas pradingo  
ir migla rasa jau sninga.
Jau vidurnaktis atėjo  
ir pavojai jau praėjo.

Reikia jiems juk atsigauti
ir skubiai namo keliauti.
- Kur kuprinės pasiliko?
Neisim, ten pavojai tyko!

Eina vieškeliu peliukai  
be kuprinių, mažuliukai.
Traukia tuo keliu plačiuoju,
mėnuo šviečia jiems po kojom.

Jau gimti namai matyti,
laukia jų mama - pelytė.
Tėvas dairos į kelelį,
laukia jie savų vaikelių.

O vaikeliai purvini,
be kuprinių, alkani,  
pasiekė gimtus namus,
tiktai čia jie saugūs bus.

-Mes daugiau taip nedarysim  
ir, tėveliai, jus klausysim, -
aiškina tėvams broliukai,
mūs peliukai - mažuliukai.

- Niekur vieni nekeliausim  
mes be jūsų, kol užaugsim.
Štai ir pasaka visa  
su laiminga pabaiga.