Iš Tavo, Vytautai Didysis, Tėvonijos pasiėmiau grumstelį žemės.
Jį skepeton gražiai susivyniojau.  
Keliaudama nuo Baltijos lig Juodmarių, nuo Prūsijos iki Rusios,
barsčiau po menką trupinėlį, smiltelę prie smiltelės dėjau,
kol kontūrai pavieniai susiliejo, o prieš akis iškilo vaizdas
senosios Lietuvos.
Paskui skarelės kampučius nuplėšiau. Jais aprišau
Tėvynės kruvinas žaizdas,
nušluosčiau ašaras seselių, lelijomis kapus brolelių apkaišiau.
Prie Žalgirio sustojau.
Virš pilkapių iškėliau vėliavą, pasiūtą iš tautos kančios,
iš knygnešių nudryžusių sermėgų, lininės skiautės,
Sibiro ledynuos surastos.
Tik pažiūrėkite - koksai turtingas mano kraštas!
Kokia graži manoji Lietuva, poetų posmuos išgiedota,
motulių drobėmis apjuosta,dainom suskambusi kiekvieno širdyje!