Auksaplaukis berniukas šiandieną pasakė man – labas!
Kai aš kaimo daržely panirus buvau tarp gėlių.
Suvirpėjo viduj, tartum vėjo paglostytas lapas,
aš likau, na o jis nuskubėjo tolyn takeliu.

Nepažįstamas kaimo berniukas man labas pasakė –
nieko keisto, ir aš, juk ir aš taip vaikystėj sakiau!
Kai sutikdavo žmogų laukuos ar šalikelėj akys –
labą žodį ištardavo lūpos ir kuo mandagiau.

Kaimo vaikas – jis moka, o mes nebemokam
dovanot gerą žodį, pamoti ranka, nusijuokt,
ir sutikę viens kitą – nuleidžiam akis lyg pirmokai,
tarp savų – svetimi, tik bandydami žvilgsnį pavogt....