Teka saulė pro debesį pilką,
Sunkią širmą lietingos nakties,
Skundžias pievoje sušlapusi smilga,
Kaip jai bus sunku atsitiest.

Kad tai ąžuolėliu būt gimus,
Arba nors puošniu berželiu,
Gal būtų skriaudos nepažinus,
Nepalinkus nuo kirčių skaudžių.

Ją guodžia balta ramunėlė –
Žiūrėki, kaip pievoj gražu,
Tai spindi mažam spindulėly
Deimantiniai karoliai lašų.

Kiekvienam lemta džiaugtis ir kęsti,
Nešt akimirkas, savo metus,
Šventą paskirtį žemėje rasti,
Priimti siųstus likimus.

Teka saulė pro debesį pilką,
Bus ilgiausia birželio diena,
Atsities ir palinkusi smilga,
Vėjelio švelnaus keliama.