Atrodo, laikas nejuda,
O laiškai irgi – ne.
Išnyko poreikis suvokti daiktą.
Pasaulis visas tartum virpanti dvasia –
Dejuoja, verkia, meldžias, džiaugias...
Įsimeti net akmenį į sielą,
O jis bažnyčioje
Prie pat altoriaus gieda
Ar tampa rašaluota mokinio raide,
Kad užrašytų tikrą žodį Dievui:
„Kaip tu manai, kas skamba graudžiau:
“Sušelpkite Kristaus vardu“ ar „Sušelpkite dėl Dievo?“
Tomas, 3kl.

Įmūrytas.
Ir laikas nejuda šioj būtyje,
Matyt, suvokęs,
Kad beprasmiška toliau keliauti:
Kaip duota žmogui kažkada,
Taip ligi šiol yra.
Aukštais kalnais kasdiena auga
Į dangų atkeliavę vaikų laiškai,
Jau, regisi, net nesvarbu,
Ar juos skaitys kas
Ar – nebe.
Bet vis dėlto, Dzievuli, paklausyk,
Nes šitas parašytas Puntuku -
Akmuo didžiulis ir sunkus,
Tačiau skaudžiau už plunksną brėžia –
Ne popieriuje net;
Altoriuje žmogaus -
Jo širdyje:
"Va, kai manęs dar nebuvo, Tu jau žinojai, kad aš būsiu? O galima buvo negimti?"
Evelina, 2kl.