(Darželinė plukė)

Žydra ir vieniša lyg būtum pasimetus,
Kažkuo kalta, į kraštą nublokšta,
Tik dangumi, tik jo gelme taip šviečia akys,
Nors tu tiktai gėlė, tik anemonė paprasta.

Iš gilumos miškų, kalnų, jų slėnių
Žmogaus vesta sodelin atėjai
Ir kuklų žiedą į mane pakėlus,
Kažką didingo tyliai pasakei.

Man nesuprast švelnios gėlių kalbos,
Nors vakarais dažnai aš jų klausausi,
Tikiu, kad ir pasauly amžinos tylos
Galiu širdim daugiau nė žodžiais jausti.

Diena kita, neliks mažos žydrynės,
Paslėps žolė karpytuosius lapus,
Tik kada nors vienatvėj prisiminęs,
Regėsiu žiedus mėlynus, gležnus.

Žydra ir vieniša, gal net nustebus,
Nuskęsta žvilgsnyje kukli gėlė,
Ir išgirstu, kaip sako ji man – labas,
Kalbėk su manimi, kalbėk!