Evoliucija. Į Saulę.. Į Mėnulį..

Žvangsi žliūgėse
kardai, gal ir
netikėtai, krenta
šimtai raudonų tulpių
galvų
---
Ji užkerėjo vėją,
šis pavogė pegasą,
nelemta eiti žeme
grublėta,
nesutverta skristi oru
sparnais svetimais
----
Amazone, palaimink!
ašarojančias tulpes,
skaidrų, saldų kraują,
besisunkiantį iš
žliūgės žalios
-----
Viena Viena Viena
vis tirpdama kaip
snaigė, nykdama
paspruko vėjas,
vadžios rankose
teliko
aplaistyti tulpių
krauju
užsiliepsnojo slėniai
seno miško
------
Neverk-
tavo ašara kaip
snaigė saulės kaitroje
ji Bėga Bėga Bėga
į Saulėtekį
aukso prisodrintu
keliu, skendint
agonijai, degant
slėniams,
ji Bėga Bėga Bėga
į Saulę, pas tave
-------
Paplūdo krauju
vandenys, o šie
Mėnulio išdavyste, o
ji Lekia Skuba Lekia
į Mėnulį, pas tave
upe, jūros ar vandens
paviršiumi, kuriame
knibždėte knibžda
rožių spyglių
palaimink! Pas tave
--------
Dangau, priimk ją!
Žingsnis į orą-
subyrėjo žemė

o dar vis Plaukia
kraujuoja vandenys
nukirstos tulpių
galvos, paskui jas
geležiniai kardai,
nuo kurių jau niekada
nedings jos pirštų
antspaudai
-
--
---   E V O L I U C I J A
Himmel