Į nežinią dar su viltim išėję
Mes bandėme sukurt pasaulį jaukų.
Gyvenimo kely supanašėję
Nesugebėjome jausmų išsaugot.

Juos nešėme savy kaip brangų perlą
Prisiminimais širdyje, kad neišblėstų.
Skaičiavome, kiek prakaito išliejom
Statydami tuščių svajonių miestą.

Tiktai neteko mums jame gyventi,
O praraja tarp mūsų vis gilėjo.
Žadėję buvome kartu pasenti,
Tačiau nei vienas šituo netikėjom.

Seniai širdy tikėjimas užgeso.
Nusinešė svajas klajokliai vėjai
Brangesnė liko už gyvybės lašą -
Akimirka...
Tik tiek abu turėjom.