Karalienės
Valdonė nebūtų Valdonė, kad kiekvienam nusileistų, bet kam širdį atvertų. Štai ir šiandien. Teatre skirstomi vaidmenys. Valdonė norėtų, neapsakomai norėtų suvaidinti karalienę. Kur tau. Režisierius vis suka ir suka kalbą apie naujokę, antro plano aktorę Kotryną. Nesugeba žmoniškai liežuvio apversti. Tai kokia čia karalienė. Ir dar aikštingoji Bona! Palūkėk, niekingoji pele! Tik per mano lavoną atsisėsi į karalienės sostą! Ne. Kaimo boba, nors ir scenoje, nebūsiu! Ir nėra ko čia man laiko gaišinti. Ginčas baigiasi smarkiu durų trinktelėjimu.
Netikėta ,,primos\" pykčio banga aplieja ir Kotryną. Ji įraudusi patyliukais išslenka iš patalpos, net nejunta pro atlapą paltą besiskverbiančio šaltuko. Jau suks į kitą gatvės pusę. Kelią pastoja režisieriaus mašina.
- Štai ir pagavau auksinę žuvelę. Sėsk, pavėžėsiu.
Kotryna bando išsisukti, bet smalsūs praeivių žvilgsniai verčia veikti.
Staiga ji šmurkšteli į mašiną, stengdamasi paslėpti jaudulį.
- Kur įsakysite, mano valdove? – šypteli vyriškis ir spusteli pedalą. Mašina kaip kulka šauna užmiestin. Kotryna nekalbi. Jai vis tiek, kur važiuoti. Svarbu nebūti vienai, tūnoti šaltuose namuose.
Mašina stabteli prie atokios sodybos. Įsibėgėjusios ežero vilnys atsimuša į statų skardį, pavargusios nurimsta putotame užutekyje. ,,Kaip čia gražu ir gera,”- tyliai atsidūsta Kotryna.
- Vadink mane vardu, Žilvinu. Man nepatinka, kai tu stengiesi su manimi bendrauti kaip su gyvenimą bebaigiančiu karšinčiumi. Paėjėkim šia proskyna. Dar ne vieną stebuklą išvysi. Tikriausiai neteko čia būti.
Kotryna vis dar tyli, bet nuoskauda pamažu lėgsta. Iš miškelio jie grįžta jau tvirtai laikydamiesi už rankų, šypsodamiesi. Sugirgžda spynoje retai sukinėjamas raktas. Pro atviras duris dvelkia miela šiluma. Mergina nesispyriuoja, ji pavargusi, lengvai pasiduoda vyriškio kerams. Ant stalo atsiranda šermukšninės butelis. Suskamba krištolo taurės, nosį kutena iš šaldytuvo ištrauktas marinuotas upėtakis.
- Viskas iš šio ūkio. Gėrimas ir žuvelė mano rankomis pagaminti. Prašau įvertinti šeimininko sugebėjimus.
Daug raginti nereikia. Kotryna iš tikrųjų pasijunta gerokai išalkusi. Jaudulys, išlenktos taurės už sumanų kulinarą, jaukų kampelį ir daugybę kitų dalykų daro savo. Nors protas dar šiek tiek reguliuoja, kojos, rankos neklauso, kūnas apsunksta, niekaip negalima jo atplėšti nuo krėslo. Žilvinas stebi nevalingus merginos judesius, šypsosi. Pagaliau paima lyg skiedrelę ant rankų ir neša ten, kur bus patenkintas seniai puoselėtas geismas. Blausioje žvakių šviesoje lengvai nusmunka bateliai, sijonėlis, nesunkiai pasiduoda ir palaidinė. Gašlios vyro lūpos siekia vaikiškai putlių lūpų… Jokio pasipriešinimo, jokios paskatos… O tarp Kotrynos ir Žilvino staiga išdygsta išgąstingos Agnės akys. Pykčio ir nuostabos kupinas vyriausios dukters žvilgsnis.
- Agne, ar tai tu? Iš kur atsiradai?
Vietoj atsakymo nuo kėdės nušlama netvarkingai užmesti drabužiai, už
lango nuslysta ilgas šešėlis. Šaltis kausto sąnarius, aistros rimsta. Vyras šiltai apklosto saldžiai užmigusią Kotryną, o pats susiriečia į kamuoliuką ant netoliese stovinčios kanapos. Ilga bemiegė naktis slenka lėtai. Miegus blaško susirūpinęs Agnės veidas, toks panašus į Kotrynos. Dar to betrūko. Kiek šiame kambaryje orgijų būta! Kiek puošnių, seksualių moterų šie veidrodžiai matė. Visos buvo valdingos, karalienėmis tapti trokštančios. Agnė taip pat apie aktorystę kliedi. Žada aktorinį meną studijuoti. Na ir tegul. Nedrausiu. Bet jeigu ir jai reikės už geresnį vaidmenį panašiai kovoti? Jei koks nors paleistuvis ir ją mėgins išnaudoti? O ne! Šito nebus! Paleistuvis? Argi aš jau toksai? Negali būti. Bet nuopolis ir prasidėjo šiame namelyje, kai Krivis, mano draugas, išvažiuodamas užsienin paprašė sodybėlę prižiūrėti, kad valkatos nenusiaubtų. Nuo tada ir pradėjau pėdas mėtyti, žmonai meluoti. Manau, ji dar nenutuokia, kas čia vyksta, bet nerimas vis tiek kamuoja. Aš lėbauju, o ji visas keturias namų kerčias ant savo pečių laiko, penkis vaikus augina, vyrą kaip svečią matydama. Vietoj šių, tariamų monarchių, čia turėtų viešėti tikroji karalienė – mano vaikų motina. O ir Kotryna… Į tėvus jai tikčiau. Ir ko aš ją čia atsitempiau? Ko? Ko? Žinai, seni. Puikiai žinai ko?
Priekaištas po priekaišto. Savigrauža neleidžia užmigti, net šiltas apklotas negelbsti. Vidinis virpulys purto. ,,Gana!”- šūkteli vyriškis ir pėdina į virtuvėlę užkaisti kavos. Puikus tauraus gėrimo kvapas pasklinda po visą patalpą, pažadina Kotryną.Gerai išsimiegojusi mergina atrodo dar skaistesnė.
- Labas rytas, gražuolėle! - šūkteli Žilvinas, nešinas puodeliu kavos. – Būk gerutė, papusryčiaukime ir - namučių.
Ankstyvas metas. Kelias tuščias. Galima nekliudomai pasikalbėti.
- Režisieriau…
- Sakyk sakyk. Ko nutilai?
- Aš … Sutinku vaidinti tą kaimo mergelę, kurią pasiūlėte Valdonei. Suvaidinsiu ją taip, kad už bet kokią karalienę bus pranašesnė. Juk nuolatos mums kartojate - menkaverčių vaidmenų nebūna.
- Ačiū, mieloji. Ši naktis daug ko mus abu išmokė. Nepamirškime įgyto patyrimo.