Lietingas rytas
Palinkę po dangaus švinu sudrėko ir jausmai, ir mintys,
Tad teks be rūpesčių skraidyti kitoj erdvėj, kitu laiku.
Net jei esi labai stiprus, ar visada gali tu rinktis,
Kiek meilės skirta tavo sielai - su trūkumu ar su kaupu?
Juk skubrioje dienų tėkmėj ir pats kažką tikrai nuvylei,
Neskyręs dėmesio, nelankęs, nerašęs guodžiančių laiškų.
Tad ko stebėtis, kad turi lietingo ryto skalsią tylą,
Kad urduliuojantis pasaulis - už sienos krintančių lašų.
Verki? Pratrūkai? Pagaliau. Gimdai eilėraštį ar maldą?
Nes juk vienatvė tuo siaubinga, kad nebyli, akla, kurčia.
Lai kūną plaunantys lašai audras ir sieloje numaldo,
Kad atsivertų kito laiko viltinga ir šviesi pradžia.
Lai tavo ištiesta ranka atranda, ką glėby priglausti,
Nes turtingesnis, kas dalina ne pinigus - gražius jausmus.
Žiūrėk, pro šviną debesų susidrovėjęs rytas rausta,
Po savo purpuro apsiaustu bendrystei suglaudžiantis mus.