„Gyvenimo gastrolės. Įlipus į ne tą autobusą (XIII)

- Ką čia veiki? - Dovilė sustingo tarytum skulptūra.
Paulius šypsodamasis artinosi prie jos:
- Visi juk susirinko pažiūrėti į tave ir tavo Nojuką.
- O tada kur tie visi?
Gretimame kambaryje pasigirdo šurmulys, prasivėrė durys ir į virtuvę sugužėjo visas būrys seniai matytų ir mielų žmonių. Priekyje visų stovėjo ir vos neverkė Dovilės mama.
- Vaikeli, - tyliai tarė ir priėjusi pati pirmoji apkabino Dovilę, tada nuo jos rankų paėmė Nojų ir pradėjo sūpuoti, nes šis buvo bepradedąs zyzti.
Tuomet apie merginos kaklą apsivijo daugybė rankų, šilti balsai nestokojo sveikinimų ir pagyrų. Kiekvienas norėjo ją apkabinti, visiems ji buvo brangi, ji buvo kiekvieno ten esančio žmogaus gyvenimo dalelė. O pati Dovilė žvelgė į kiekvieną veidą, šypsojosi, bet matė tik savo motiną su anūku ant rankų, tą labiausiai išsiilgtą susitaikymo žvilgsnį ir jos vienos šypseną. Mergina nesitikėjo, kad tokią didelę dalį gyvenimo gali užpildyti vien mama.
- Mama, aš tave myliu, - sušnabždėjo mergina vaiką supančiai motinai į ausį.
- Dukrel mano, aš tave dar negimusią mylėjau, ir dabar myliu, ir tavo vaikutį.
Abi viena kitai šypsojosi.
Šeimyna susėdo prie stalo, bet niekas nevalgė – visi norėjo papasakoti po istoriją, pasišnekėti ar tiesiog ilgėliau pažiūrėti vienas kitam į veidą. Taip bekalbant neapsakomai greit praskriejo laikas, nuo stalo kalbos persikėlė prie židinio, žaidžiančio raudonomis ugnelėmis. Už lango geso saulės liežuviai, Nojus ramiai miegojo Dovilės mamai ant kelių. Pakampėmis išsidraikė šešėliai.
Dovilė nejučia mintimis nuklydo į vaikystę, į visai kitokį gyvenimą. Bet netikėtai ant merginos peties nusileido ranka.
- Tai kaip? - Pauliaus balsas už jos nugaros kažko klausė.
- Ką sakei, Pauliau? Užsigalvojus buvau.
- Kviečiau į lauką jaunąją mamytę pasivaikščioti.
Dovilė atsistojo, atsisukusi į Paulių tarė:
- Ir ką ji?
- Sutiko.
Abu nusijuokė.
- Na, tada eime, - Dovilė nusišypsojo, o Paulius suspaudė jos delną.
Dovilės žvilgsnis nuklydo prie mamos su ant kelių miegančiu ryšuliuku.
Be žodžių mama suprato:
- Pasaugosiu, Dovi, eik, nuostabus vakaras...
Jutta